II skyrius


- Anrasha, htyu gry! – susijaudinusi tarė Reyha.
Sutrikęs Elfas mąstė, ką galėtų sukerėti, kad ornakai jų nepasiektų. Po kiek laiko, kai ornakai jau buvo matyti, Elfas nusikabino nuo sidabrinio diržo, juosiančio juodas odines kelnes, mažą maišelį su raudonais milteliais. Atrišo ir užbėrė jų ant delno. Tuomet greitai iš miltelių apibrėžė ratą aplink Reyhą ir save, ir kažką sumurmėjo. Milteliai suliepsnojo ir aplink elfus susidarė didelė ugnies siena. Kaip tik tuo momentu atbėgo ornakai, garsiai šnopuodami ir keikdamiesi. Jų buvo apie dešimt. Vienas vadas, pasipuošęs auksiniais šarvais, bet jie anaiptol neblizgėjo. Gražiai išraitytuose tarpeliuose buvo prisirinkę daug purvo ir kraujo, taigi iš toli jie nesiskyrė nuo kitų. Ant galvos styrojo trys ragai, o tarp jų uždėtas šalmas, kuris taip pat buvo labai purvinas. Pademonstruodamas savo gargaliuojantį balsą, sušaukė pasitarimą. Dešimt ornakų sušoko į ratelį ir ėmė tartis, ką daryti su Elfu ir jo padėjėja. Po kiek laiko, visi piktai išsiviepę lėtai išsitraukė savo svaidomus kirvius. Vadas suriko ir visi pavaldiniai metė kirvius. Bet ugnies siena jų nepraleido, todėl ginklai atšoko ir lėkė tiesiai pas šeimininkus, įsirėždami į bukas galvas. Gyvi liko tik vadas ir dar vienas ornakas. Vargšas padaras buvo toks išsigandęs, kad neištvėrė ir dėjo į kojas. Vadas sviedė kirvį ir pataikė jam į nugarą. Ornakas, baisiai sukriokęs krito žemėn. Piktai sužibo vado akys. Ugnies siena pamažu ėmė blėsti, kol visai užgeso, bet Reyha jau buvo pasiruošusi. Ji išdidžiai priėjo prie ornakų ir tarė:
- Tu nenusipelnei gyventi. Nepalaikai Miško ir jį puoli, todėl nusipelnei mirties. Nei gyvūnas neturi teisės kėsintis į Elfo gyvybę. Ginkis!
Ji gracingai pakėlė kardą virš galvos.
- Tai vadinama erelio poza. Tai pats gražiausias kovos būdas, kokį tik esi matęs. Džiaukis, kad turi progą pamatyti tai gyvai.
Ir kirto, bet ornakas nebuvo toks nevikrus, kaip Reyha tikėjosi – jis atmušė smūgį ir puolė pats. Reyha be vargo atkirto ir pataikė vadui į šoną. Tas sustaugė ir susiėmė už kraujuojančio šono.
Elfas, patenkintas stebėjo kaip grakščiai judėjo elfė. Žalios akys sekė kiekvieną jos judesį. Kai darbas buvo užbaigtas, Elfas tyliai nužingsniavo prie baltojo žirgo ir tingiai ant jo užsėdo. Reyha delsė. Ji knaisiojosi po ornakų drapanas. Pagaliau, susirūpinusi radiniu atsistojo ir nuėjo link žirgų, neatitraukdama žvilgsnio nuo daikto delne.
- Mathra, likour hi Broso!
- Hyt!
Elfas griebė raudoną akmenį iš Reyhos rankos ir ėmė kažką murmėti po nosim. Akmuo pradėjo švytėti žydra žalia spalva. Elfas lengviau atsiduso.
- Gre drew, ry Drago gyrda.
Elfė nusišypsojo ir tarė:
- Dfa kil, dfa kil... Ry mu Frehutre tykrae jyr gyrda.
Elfas pagarbiai ištiesė akmenį ir nusišypsojo.
- Sei ruhe tykrae Frehutre kli jyr.
Reyha atsakė šypsena ir paėmė akmenį. Jį, pamatęs juodasis arklys linksmai sužvengė.
- Frehutre, mu tykrae, sei ruhe jyr gyrda.
Žirgas dar kartą patenkintas sužvengė ir atstatė krūtinę. Reyha, dėkinga priėjo ir priglaudė akmenį prie žirgo širdies. Akmuo pradėjo lysti į jo vidų. Kai jis jau buvo žirgo krūtinėje, nustojo judėti. Iš išorės matėsi tik akmens viršūnė.
- Ya, ruh jyr tykrae.
- Eorro Frehutre fi ro, - linksmai paragino Elfas.
Reyha linktelėjo ir vikriai užsėdo ant Frehutre.
Jodami jie šnekėjosi, nuotaika buvo gera, o miškas, rodės, tuoj uždainuos iš laimės. Frehutre rodė savo naują jėgą, gautą iš stiprybės akmens, o Reyha nepaliovė juokusis. Elfui buvo gera, kad elfei ši kelionė nenuobodi, ir kad ji iš vis sutiko keliauti kartu su juo. Bet mintys vis užsikabindavo už Akrel ir Tvae. Jie jau galėjo būti žuvę, o Elfas ir Reyha nujojo tik pusę kelio. Kelionės pradžioje, jis prikabino maišus su smaragdais prie balno ir dabar jie garsiai barškėjo. Elfas galvojo, ar grobikai nepaprašyt daugiau?.. Dėl visa ko jis dar turi trisdešimt rubinų, bet jei bus proga, grobikus nužudys. Tvae tikriausiai kankina ir visaip kitaip bando išpešti informacijos apie Mišką, bet Elfas vylėsi, kad jis ištvermingas ir neišdavikas.



Anrasha, htyu gry! – paskubėk, daryk ką nors!
Mathra, likour hi Broso! – žiūrėk, Broso simbolis!
Hyt! – parodyk!
Gre drew, ry Drago gyrda – viskas gerai, tai Miško akmuo
Dfa kil, dfa kil... Ry mu Frehutre tykrae jyr gyrda – labai gerai, labai gerai... Tai mano žirgo Frehutre stiprybės akmuo.
Sei ruhe tykrae Frehutre kli jyr – Telydi tavo žirgą Frehurą stiprybė.
Frehutre, mu tykrae, sei ruhe jyr gyrda – Frehutrai, mano žirge, tai tavo stiprybės akmuo
Ya, ruh jyr tykrae – taip, tavo stiprybės žirgas
Eorro Frehutre fi ro – Lipk ant Frehutre ir jojam.