Aš praeitį kaip tuščią lapą pasiklosiu,
ten surašysiu, ką esu praradus, –
ko nebėra,
kas šalimais praėjo,
giliai įmynė pėdas
laiko ratuos...
pasteliniais prisiminimų mostais
nupiešiu nespalvotai mielus veidus –
jie kaip gyvi,
nes ten, kur nebesensta...
žiūriu į juos ir
skamba metų aidas...
tuščiam lape suguls seni peizažai...
tapysiu juos iš praeities eskizų,
sodriai nuspalvinsiu tą upę,
kur srovena
gyvenimo vaga
be praeities reprizų...
... šešėliai nuoskaudų
praplaukia pro apleistą bokštą...
ten ištremti jausmai įkalinti gyvena,
netekę teisės grįžt –
nebus jiems dovanota –
jų atgailą šalti tik mūrai mena...
----------------------------------
... keistokas man išėjo piešinys...
prasmė tokia miglota
kaip vaizduotės vaisiui dera...
tą piešinį paslėpsiu prie širdies,
neeksponuosiu niekada –
nepretenduoja jis į aukštą meną...
---------------------------------
... tai epizodaI iš manos būties...
.. .o aš į jį žiūriu
ir širdyje man – gera...

2016 12