Neliūdėk, jei staiga manęs neberasi.
Nes aš būsiu daug arčiau nei tu nutuoki...

Žinau, tuomet užsimerkus ir giliai įkvėpus
Bandysi prisimint, kaip kvepia kaštonai,
Kaip po kojom kasryt tau klojau lapus
Ir liepų alėją nutapiau vėl raudonai...

Žinau, kaip kas naktį virpės tau širdis,
Kuomet belsis į langą stingdantys vėjai,
Sidabro laiškus ant stiklo raižys – 
Vaitos ir maldaus, kad įsileistum į vidų...

Tu tik neliūdėk, jei staiga manęs neberasi,
Nes aš būsiu daug arčiau nei tu nutuoki...

(Žinau, šviesulėli, žinau... Kad baisu vis iš naujo pradėt – 
Paleist tą „paskutinį chrizantemų atodūsį“...
Kaip ir bėgantį laiką bandai dar stabdyt,
Taip stabdai besiveržiantį rytojų.

Bet tu nebijok, o tik drąsiai bandyk
Palydėt į kelionę užsilikusius vėjus,
Drąsiai naujus svečius pasitik,
Taip ištirps visi metai ir susitiksime vėlei...)

Ruduo