Dedikuota 11 01

Petrauskai, Ališauskai, Ana Petrovna, Saulius Uosys... – visi jie mirę. Ir mirę ne tik jie, čia daug tokių, apie kuriuos sukasi, spiečiasi minios, perka geresnes gėles, dega ilgalaikes žvakes.
Aplink tvyro purvas, mašinų kamščiai, nerimstantys, surukę žmonės, desperatiškai skubantys į niekur, paskendę savo darbuose, mintyse, problemose, burnojantys dėl smulkmenų. Ir pasakykit, kam visas šis graudus paradas sukurtas?
Ne, aš nesakau, kad to nereikia, ir nepasisakau prieš mirusiųjų pagarbą (nors ar jiems ir ne vis tiek – chrizantemos ar begonijos, nasturtos ar našlaitėlės), neniekinu senų tradicijų, bet... Kartais apima neviltis ir beprasmybė regint tokius vaizdus, imi jaustis einąs iš proto, kad ir tu nemiršti.

Kagi, atsistoji su artimaisiais prie liepsna žėrinčio kapo, užsimerki, ir galvoji: vakar mes laidojome jį, o rytoj aš laidosiu juos visus.

Veji mintis šalin.

Susikaupi ir smarkiai veji mintis šalin.

O mintyse skamba Čiurlionio De Profundis.
„Tai kas, Viešpatie, tai kas, galingasai?!“

Žinote, muzika taip kartais taikliai pataiko vidun, kad jauties nušautas. Ir kraujas gyslose užverda ir ima deginti, jauti, kaip daros sunku kvėpuoti, kaip griaužia gerklę.
„Išgirsk maldą graudulingą. Suteik malonę gailestingą.“

Atsimerkiu. Gana ir man šio graudulingo parado. Uždegu žvakę ir išeinu.
Gal ne šiandien. Duok die, ir ne rytoj.