Didingas tu tikrai esi,
Valdove mūs Didysis,
Tiktai laikai tokie seni,
Ne man į juos sugrįžti.
 
Ne man išgirsti rago gausmą
Tavo tvirtovės kuoruos,
Garsesnį už perkūno griausmą,
Grobikams kraštą puolant.
 
Ne man pakelti kalaviją
Ir juodbėrį balnoti,
Ne man su tūkstančiais lietuvių
Per žemę priešų joti.
 
O gal ir man po šitiek amžių
Drąsiau į priekį žvelgti,
Jeigu ne kardą, kalaviją,
Tai žodį nors pakelti.
 
Tavim, atrodo, žemė  žydi
Ir virpa mūsų širdys
Prisiekti tęst garbingą žygį
Anų laikų didvyrių.
 
Geriau jau ąžuolai išdžiūtų,
Girios stepe pavirstų,
Negu didžiausią ir Didžiųjų
Lietuvoje pamirštų.
 
Ne man kartoti Tavo vardą,
Auksu, ugnim rašytą.
Jį neš ir neš karta į kartą,
Kaip amžinybės rytą.