Santrauka:
Rytų aukštaičių tarmė, anykštėnų šnekta
Dūslūs artėjančia pasaulinia kora garsy išvija Agatėlu užu Atlonta. Tiny, terpu Niujorka dungoraižių užaugo jos vaiky ir anūky. Sova širdgėlu dėl toli likusios gimtines ana išlieja posakojimais anūkam. Kūrė posakas apie tų tolimu ir laby grožiu šolį, iš kur ana buva atklydus...
Seni nebėra Agatėlas, a jos anūky sūpuoja ju sova vaikus. Ale susdomėjimas tuj tolima babutes šalimi nei kiek nemažėja. A ir paskutinis Agatėlas noras – sugrįžt namo – vis da neišpildytas...
Laktuvas lingvy atsplėšia na žėmes ir posuka Rytų pusen. Ilga kelione par Atlantu Agatėlas anūkui Džoniui prikelia iš užmaršties vis naujus ir naujus prisminimus iš vaikystes posakų. O gol tikry yra tokia šalis, kur pievase gonas piena „fabriky“, kur rudeniop lauky pakvimpa duona, kur auga mėlynžiedži liny, katrie rengia ir valgydina žmones, kur gyvienima metus iškukuoja gegula, kur lankos skamba na šienpjovių dainų, a možos medines gryčelos su rūtų daržieliais išsibarsti laukuos, kaip gryby šiluos. Ir niekas neužstoja saulas – jos spinduli žėri ažeruos kaip ošara aky. Tolimi vaikystės prisminimy, apačioje plaukiančios debesų morškos ir monotoniškas laktuvo variklia užesys Džonį poveikė teip, kaip kadu ti niūniuota babutės lapšine...
Posakų šalis pastika laktuvu noktį. Žaižaruojantys miesta žiburi susliejo tarsi žvokių upėsna, teip pastikdami sugrįžtančiu Agatėlu. Džonis pastote in žemės Agatėlas urnu, kad ana bent teip sugrįžus, galėtų pabučiuot švintu tėviškės žemelu. A iš dungaus prapliupa šiltas pavosarinis lietus, kaip staiga prapliumpa džiaugsma ošaras, sugrįžus namo...
Grįžtunt iš tolima Lietuvos kumpelia, kur mažose kaima kapinėlase, šalia sava tevų ir protevių, buva pakavota Agatėlas urna, Džonis negalėja apsispakojint: „A kur mona tikroji gimtine? Ar ne čia, kur mona protevių šoknys? Ar ne čia, kur pra kancesines lungus šviečia gamtos nuausti geltoni pienių divanai, a slani mėlynuoja senaja Niemuna kilpos, kur pakelėj stovi jeglas, apsgobi žaliom skarom, kaip babutes numegztom? Gol šita graži vaikystes posakų šalis ir yra tikroji mona gimtine?“ Susplintavojis terpu sova takių minčių, Džonis sunki atsdusa: „Ech, paloiminti tie žmones, katrų nekamuoja takios kemeryčios, katrie gimsta, gyvena ir miršta tiny, kur kožnam žėmes lapinėli įminta protėvių pėda“.
Apsispakojinti – apsraminti
Divanai – kilimai
Kancesinė – autobusas
Kemeryčia – painiava
Pakavoti – palaidoti
Susplintavoti – susipainioti
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2016-12-29 13:17:02
Graudi išmintis.