Virš vieno
Vilniaus vienuolyno
Vėjas vaikė
Vėjavaikius lapus,
O jie – tarsi
Lopšy lopšinės
Užliūliuoti -
(Supynių mostais,
Kaip švytuoklės)
Iš lėto, lėto
Gaiviai gulės
Į melancholiškus
Rudens sapnus.

- - -

- Klausyk, brolau,
Juk tai – Sizifo darbas! -
- Tarė skrybėlėtas dėdė
Gan keistam žmogėnui
Į šiukšlių maišą
Atsargiai po vieną
Guldančiam slidžius lapus.
- Juk tai beprasmiška
Visom prasmėm,
Nes kitą rytą
Į šiandieninio lapo vietą
Nukris vėl du,
Todėl žiūrėti į tave graudu...
Tad gal geriau palauki, mielas,
Kol spalvotasis kiekvienas
Minkštai atguls,
Atguls į minkštą patalą,
Tuomet galėsi gi susemt
Visus iš karto
Ir karštą gert ramiai arbatą
Visą vakarą.
O dar geriau -
Išvis nevarginki savęs!
Atūš pūga, uždribs žiemužė -
Savaime viskas išsispręs.

- Che, che... Garbingas,
Mielas pone,
Aš nemanau,
Kad tai – Sizifo darbas,
Nors Jus kamuoja
Abejonė, -
Atšovė nesuglumęs laprinkys
Ir pasiglostė ilgą žilą barzdą.
- Kiekvienas atsargiai pakeltas lapas -
Tai tarsi atgaila,
Tai tarsi ašara
Už mano nuodėmę,
Už mano
Prieštaringos sielos dėmę,
Savotiškas katarsis,
Ar suprantat?
(Tuo tarpu skrybėlėtasis
Ties smilkiniu pirštu pasukęs
Nusipurtė ranką -
Jei nori, lai sau renka...)
Ar suprantat?
Savotiškas apmąstymas
Prieš įkišant į šiukšlių maišą.
Žinau, kad galima daryti
Ir kitaip,
Kaip Jūs ir siūlot...
Bet kaip sunku
Vėliau atšveisti
Juodą juodą
Prisvilusį,
Apleistą puodą.
Nors, aišku, galima
Paslėpti jį po šakomis
Ir nesirūpinti -
Užmiršt išvis.

- - -

Virš vieno
Vilniaus vienuolyno
Vėjas vaikė
Vėjavaikius lapus,
Namo skubėjo
Paskutinė
Lėtapėdė sraigė,
Namo,
Nors ant kupros
Nešiojosi namus.
Iš veidrodžių
Įžūliai sprukę
Saulės zuikiai baidės,
O virš stogų
Jau netikėtai
Kraipės
Pamaivos
Pirmos snaigės.