Žmogaus to nebėra, kuris kadais sodino
Mažytę obelėlę.
Dabar ji didelė ir obuolius nokina
Šakas aukštai iškėlus.
 
Pavasariais, kada pražysdavo rausvai,
Rankas šiltas jo jautė.
Stovėdavo tada pavakariais ilgai,
Prie veido žiedus glaudė.
 
Kaskart derėjo vis gausiau,
Liaunos šakelės linko.
Ne, negailėjo obuolių,
Kada juos skynė, rinko.
 
Dabar,
nors ir sugrubus nuo audrų,
Vis dar aplipus vaisiais.
Tiktai liūdna, žiūrėt graudu,
Jau niekam jų nereikia.
 
O ji vis laukia, gal ateis,
Nors gruodyje surinktų,
Jei ir vėluoja, tai atleis,
Svarbiau, kad nepamirštų.
 
.....................................
Nedaug mums reikia, kad ilgėtųs,
Kad lauktų, prisimintų —
Tik ąžuolą ar obelėlę
Sodely pasodinti.