Aklos akys

Nė nepajusi – vienišumo vėjas
Ir vėl atgal į praeitį nuneš,
Išklibins uždarytas langines,
O tu įžiebsi žvakę – liūdnas Prometėjas...
 
Skaitydamas mintis linguos į taktą
Alyvų krūmas padegtas šerkšnu,
Žėruos – lyg negana dienų anų,
Kai saulės liepsnoje tapai apdegęs, aklas.
 
Nutolsi nuo visų, kurie čiulbėjo
Prie inkilo vienintelės landos,
Nes netikėsi, kad nesikartos –
Išskrisdami paliks tą vienišumo vėją.
 
Paliks tave. Paliks vaškinę žvakę.
Ir tik truputį balzganos šviesos...
....................................................................................
 
Nors lūpos, prisiminus tau, šypsos,
Bet drėgnos bus kadais apakę akys...
kaip lietus

2016-12-23 00:03:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2016-12-23 20:06:17

šis ypatingas.Man labai labai patiko.Priglausiu.

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2016-12-23 13:32:35

...skausmingai gražu...skamba lyg daina...pasaulis labai trapus, o labiausiai trapi meilė...viskas praeina...

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-12-23 12:34:40

Kaip ir visi vaizdingas, puikus, nors ir elegiškas kūrinys.
"Nutolsi nuo visų, kurie čiulbėjo
Prie inkilo vienintelės landos,
Nes netikėsi, kad nesikartos –
Išskrisdami paliks tą vienišumo vėją.'
Nebent Jūsų lyrinis herojus pats pasirinktų tokį kelią.
Linksmų Šv. Kalėdų!
 

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2016-12-23 10:18:11

Liūdna, bet gražu, atvira...

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2016-12-23 08:38:27

Nutolsi nuo visų, kurie čiulbėjo
Prie inkilo vienintelės landos