Iš snaigės į lašą, iš lašo į žemę, iš žemės į daigą, į dangų atgal.
Gimstu ir ištirpstu, subėgu į kelią, paskęstu į jūrą ir kylu pagal
Melodiją tylią, kur lūpos niūnavo saldžiai prigludę prie mano ausies
Mėnulio šerkšne ten skraidė be galo drugiai po auksinės meilės nakties
Ir jie ten gyveno, ir mes jais kvėpavom, ir viskas blizgėjo metalu tauriu
Taip viskas brangu, lyg vaikiškas melas, norėjom, kad niekam nebūtų skaudu.
Ir dienos ištirpo. O buvom jose tik naivios, žaismingos, pažeidžiomos snaigės
Aistros spinduliais sužeidę save, į žemę lašai krisdami viską baigia.
Mes tirpstam šilumoj, mes mylime šaltį... Tu karalienė iš ledo, o aš girgždesys
Nekalto sniego, kai tavo bateliai prispaudžia snaiges prie žemės – lemtis.
Prispaudė taip pat. Ir vertė ištirpti... Ir tyliai tai darom, taip tyliai...
Kankinam tą tragišką laimę pamilti, jau girgžda ne sniegas, o vyriai.
......................................................
Ir likom keleiviai, keleiviai nebylūs. Ištirpome vienas kito inde.
O naktį kiekvieną verčia svajoti, svajoti sugrįžti atgal pas tave...