Turėjau seną griozdišką rašomąjį stalą su dvejomis durelėmis jo šonuose, kuriomis uždaromi stalčiai. Prastas, negražus ir iškleręs, bet kai neturėjau geresnio, tai buvo geras ir toks. Matęs jau ne vieną epochą ir daug šeimininkų, tarnavęs įstaigoje, ten nurašytas atsikliuvo pas mane. Nurašymas anais laikais buvo toks, kad nurašytas daiktas turėjo būti sunaikinamas, pasiimti jo nebuvo galima, tačiau šį reikalavimą apeidavo. Apėjau ir aš, ir nurašytą dinozaurą įkurdinau savo būste. Jo viršus buvo labai apsilupęs, iš klijuotos faneros, todėl prie stalviršio atplaišų užkliūdavo megztuko rankovės, vis likdavo ant stalo koks siūlelis iš rankovės. Gailėdamas drabužio, ant stalo uždėjau celiuliozinį stiklą, tam ir skirtą, žinomą tų laikų apyvokoje. Po tuo permatomu stiklu buvo galima pakišti iškirptą iš laikraščio eilėraštuką, merginos paveikslėlį, telefono numerį ir kitką, ko dažnai reikia sielai ir akims. Stalo durelės uždarytos vėl pačios atsiverdavo, tai aš įtaisiau prie jų magnetukus, ir jie patikimai laikė dureles uždarytas, nuo ko rašomasis atrodė daug tvarkingiau. Ilgą laiką šis stalas buvo neblogas mano draugas, bet 1994 metais pastebėjau, kad vienose jo durelėse retkarčiais pasigirsta trinktelėjimas, tai vėl barkštelėjimo trumpas garsas. Šitai atsitikdavo dažniausiai ne prie stalo man sėdint, bet esant kiek toliau nuo jo. Tas garsas mane labai sudomino, nes pamaniau, kad tai įrodymas, jog mano bute yra pasiklausymo ,,blakė“, ir ji yra būtent stale. Tada manęs sekimą jutau labai intensyvų, tik dar neįtariau, jog mane seka per mano paties galvą, seka mintis, o ne kokiomis nors ,,blakėmis“. Kadangi barkštelėdavo maždaug durelių zonoje, tai ,,blakė“ tik durelėse ir tegalėjo būti, nes durelės tuščiavidurės, padirbtos iš faneros. Kai nenuginčijamai tapo aišku, kad barkšteli durelių srityje, nusprendžiau jas išardyti. Sekimas man buvo toks sunkus, kad nežinia ką būčiau išardęs, jei tik būtų buvę aišku, jog išardęs iš ten išmesiu sekimo prietaisą, kuriuo mano kalbėjimą, visus buto garsus, seka. Taigi nekantraudamas ir jaudindamasis išardžiau stalo spintelės duris, ir... nieko jose neradau, tik senovinių dulkių, vabaliukų, ir panašiai. Nusiminiau, kad neaptinku per kur mane ir mano butą KGB seka. Ardymų jame dariau ir daugiau, bet jokių sekimo prietaisų, jokių ,,blakių“ neradau. O sekimas nesiliovė ir nesiliovė, visąlaik jutau, kad labai tobulai KGB mane seka.
Ne tik sekimu engė. Antai pamačiau, kad per atstumą mano bute išjudina iš vietos nedidelius daiktus. Tai nedidelis stebuklas, veikiantis, rodos, šitaip. Kadangi į galvą nuolatos yra nukreiptas bangų sriautas ir yra nuolatinė jungtis tarp mano galvos ir KGB aparatūros (bent negirdėtas nusikaltimas, ar ne!?), tai KGB organai gali bangų sriautu suduoti ir šalia manęs esantiems objektams, daiktams, ką kartas nuo karto ir daro. Kai trenkia bangų sriautu į kokį nors daiktą, tai tas daiktas net subilda. Turiu pavyzdėlių: išjudina trumpą medinę grindjuostę, jeigu ji neprikalta, popierinius paveiksliukus, parverčia stačiai sudėtas knygas, numeta daiktus nuo lentynos, nuo stalo, nuo kėdės. Horizontaliuoju judėjimu išjudino tik grindjuostę, esančią šalia vonios durų, jos niekaip neprisirengiu prikalti. Tai, žinoma, labai panašu į nesąmonę, o vis dėlto – reali sąmonė. Ir praeitais Viešpaties metais, kurie 2012-ieji, tai darė. O šiais metais teko pamatyti ir patį išjudinimo momentą. Aš prausiausi vonioje, ir kai tik iš jos išėjau, grindjuostė, greitu judesiu, nuo sienos pasislinko kelių pirštų atstumu, ir tuoj pat vėl prie sienos prigludo. Tai pamatęs ne krūptelėjau, o nutariau grindjuostės ,,neremontuoti“ – tegul taip ir būna neprikalta, neatimsiu iš KGB žmonių darbo, ir pačiam matysis ar ir toliau gaujelė šitaip dirba. Ir šitaip. (Gaujele vadinu tuos, kurie mano galvą seka.). Lengviau būtų suprasti, jeigu stumdytų metalinį daiktą, nes metalą, žinau, galima paveikti per nuotolį, tačiau ši mano grindjuostė medinė! Ir netgi nė vinies joje nėra įkaltos. Tai kaipgi ją paveikia, kad ji pasislenka iš vietos?! Aš tikrai neapsigaunu, pasislenka. Begalę kartų ją rasdavau jau pasislinkusią, o štai šįkart mačiau kaip sujudėjo, pasislinko, ramiai gulėjosi ant grindų. Ji trumputė, pusmetrinio ilgio. Ją atstumia nuo sienos vienais kartais daugiau, kitais kartais mažiau. Radęs atstumtą, ją vėl, dėl bendros tvarkos, pristumdavau prie sienos ir nueidavau savo kambarėlin šio teksto kompiuteriu rinkti, ir kai vėl ateidavau prie vonios, grinduostę rasdavau atšlijusią. O namuose tebūdavau tik aš vienas, durys iš vidaus užsklęstos, ir nei katino namie nėra, akys bei nuovoka taip pat neapsigauna, tai kas gi jei ne KGB stumdo tą pagalėlį? Na ir užsiėmimas! Bet jie (gaujelės sėbrai) užsiima ir keistesniais darbais: net ekskrementus kelyje išdėlioja. Jei ne savo, tai šuns.
Menka ta grindjuostės nuostaba, stebuklu medinį pagalėlį nepavadinsiu, bet tai parodo ir tai, kokiomis psichologinio poveikio nesąmonėmis KGB žmonės užsiima. Mažiau stebėdavausi, ir atrodydavo labiau aiškus, knygų pargriovimas, kai jas, stačias lentynoje sudėtas, rasdavau parvirtusias ant šono. Mat, ta lentyna aukštai palubėje, ištiesęs ranką knygą vos bepasiekiu. O kadangi KGB veikimą jaučiu ir iš viršutinio buto, tai manydavau, kad knygas bangų smūgiu pargriauna iš to viršutinio buto. Deja, šie smūgiai – iš nepalyginamai toliau.
Bet reikia baigti apie tą stalą. Štai guliu vieną vasaros dieną lovoje savo kambaryje ir žvelgiu į stalą, ant kurio – stalinė lempa. Aš ją neseniai buvau nusinešęs į koridorių pasišviesinti ir po to padėjau ant rašomojo stalo su visu sumuturiotu jos laidu šalia jos. Dabar gulėdamas žvelgiu į tą lempos laidą, netvarkingai susirangiusį, ir staiga tik bumbt į stalą smarkus trenksmas, ir visas laidas tuo momentu sujudėjo, akimirkai prisiplojo prie stalo, ant kurio padėtas. Iš to supratau, kad trinktelėjimas atsiranda ne pačiame stale, ne jo durelėse – smūgį trenkia bangomis kažkur iš išorės, gal iš viršutinio buto, (o pasirodys, kad net iš palydovo). Dureles buvau išardęs be reikalo. Į stalą trenkė kažkokių bangų sriautu iš viršaus – štai paaiškėjo, pamačiau savo akimis ir išgirdau ausimis. Tada dar maniau, kad trenkia iš buto, kuris yra iškart virš manojo buto, bet vėliau įsitikinau, kad iš daug toliau, neabejoju – net iš žemės palydovo. Beje, kad nepamirščiau, paminėsiu, kaip vėliau man tapo aišku, dėl kokios priežasties trinkčiojo į vis tas pačias rašomojo stalo dureles, būtent į dureles. Ogi todėl, kad stalčiuose už jų buvo prikišta daug mano popierių: eilėraščių, žemėlapių, dienoraštis ir pan.
Trinktelėdavo į dureles ir man sėdint ir prie rašomojo stalo, bet savo kūnu smūgio nepajusdavau. Dažnai manydavau, kad smūgiuoti gali tik ten, kur yra metalinių dalių ir daiktų, bet trinktelėdavo ne vien į metalinį, bet ir į medinį objektą – štai į stalo dureles.
Labai garsų smūgį trenkdavo į kojinę siuvimo mašiną, stovinčią mano buto hole, jeigu taip galima pavadinti koridoriuką. Kartą smūgis buvo toks stiprus, kad visas įtarimas krito butui, kuris virš manojo buto. Bangomis, nematomuoju sriautu, tik iš arti šitaip smarkiai teįmanoma trenkti, maniau apmąstydamas tą garsingą smūgį į siuvimo mašiną, nuo kurios, trenksmo akimirką, aš stovėjau per du žingsnius. Laužiau galvą, kodėl smogė būtent į ją. Todėl, kad retkarčiais ja siuvu: kelnes susilopau, patalynę. Pasiklausymo prietaiso joje esant neįtarinėjau niekad, nes nėra joje ,,blakei“ tinkamos vietos.
Tais pačiais metais nakvojau savo kolektyviniame sode Rastinėnuose netoli Vilniaus. Čia, vieninteliame namelio kambaryje, ėmė kažkas spragsėti sienose, aukštai viršuje prie pat lubų. Aš guliu lovoje ir tuo labai stebiuosi, be galo nusiminęs ir dar labiau nusimindamas. Buvo maždaug net aišku, kurioje vietoje spragteli. Per vieną pavakarę spragtelėjo maždaug dešimt kartų, ir tiek pat ryte. Maniau, kad ir čia sode, yra prikišta ,,blakių“, jos spragsi. Tuo momentu, kai spragsėjo, šòko ištiktas, nepasižymėjau tų vietų, kuriose spragsi, tad vėliau, kai ryžausi (tariamas) ,,blakes“ iškrapštyti, gailėjausi, kad nepasižymėjau. Jei būčiau kreida pasižymėjęs, arba vinuką būčiau toje vietoje įkalęs, tai būtų buvę lengviau ,,blakės“ ieškoti. Iš garso tiksliai pasižymėti spragtelėjimo vietą neįmanoma, buvo aišku maždaug keturiasdešimties centimetrų tikslumu. Namelis karkasinis, jo sienų viduje pjuvenos, tad ,,blakių“ laisvai buvo galima pridėlioti, kai namelį 1989 metais stačiau. Labai mane nuliūdino įsitikinimas, kad net ir Rastinėnų namelyje ,,blakių“ yra, nes spragsėjimą girdėjau aiškų, o sekimą jutau irgi ne mažiau aiškiai. Bet daug vėliau supratau, kad tas spargsėjimas – ne ,,blakių“ spragsėjimas – o smūgiai ateinantys net iš žemės palydovo. Kad būtent iš palydovo, man naktį žodžiais pasakė, atsklidusiais į kambarį nežinia nei kaip, nei iš kur. Ir kaime Dzūkijoje spragsėjimą dunksėjimą man taikė. Tada kaime maniau, kad ant aukšto kažkas įrengta, bet ir ten nieko neradau, ryte užlipęs ir viską nuodugniai apžiūrėjęs.
 
Nežinia, kas žmonėms geriau žinoma – biologinės gyvosios blakės, ar klausymosi ,,blakės“ – mažučiai prietaisėliai. Pastarosios baisesnės negu gyvos blakės, jeigu tik KGB dispozicijoje jos ,,randasi“. Pats aš jų nemačiau, bet esu tiek raštingas, kad kažkada pasiskaičiau spaudoje apie jas, kai Sąjūdis spaudą išlaisvino. Pakalbėkim dar apie jas.
Pavadinimą tai taiklų gavo – ,,blakės“! Nes labai šlykščios, ir vienos ir kitos. Vienos kraują siurbia, o kitas KGB organai naudojo tiesos šauklius sekti. Gal dėl išorinio panašumo ,,blakes“ ,,blakėmis“ pavadino. Gyvųjų blakių nuskriaustoji žmonija daug prisižiūrėjo tremtyje ir lageriuose, tas dažnai liudijama jų prisiminimuose. Lietuvą blakės taip pat matė, pokaryje. Apie 1962 metus vienoje kaimo troboje pamačiau nesuprantamą vaizdą. Kaimiečio lovos visos keturios kojos buvo pamerktos į vandenį. Kiekviena koja buvo įstatyta į dubenėlį, o dubenėlyje pripilta vandens. Tai buvo apsauga nuo blakių – kad naktį jos niekaip negalėtų į lovą įropoti. Matyt, per vandenį jos neina kaip kolorado vabalai, plaukti nemoka. Kita, neakivaizdinė, pažintis su blakėmis buvo jau su ,,blakėmis“ kėgėbistinėmis.
Kai 1993 metais Fabijoniškėse gavau butą, nutariau, kiek galiu, jį pasigerinti, kaip gerinosi visi butus tame name gavusieji. Nekurie mūsų naujojo namo gyventojai net sienas butuose perstatinėjo, įleidinėjo į grindis medines sijas, kad galėtų ant jų išsikloti medines grindis. Prie tų sijų buvo galima prikalti grindų lentas. Mūsų šeima tiek pinigų turėjome pasitaupę, kad išgalėjome plytelėmis išsiklijuoti vonią, ne daugiau. Tą išklijavimą mums atliko pagyvenęs kooperatyvo darbininkas, kuris ir mūsų namą statė ir dar ir kooperatyvui priklausė. Kooperatyvų tada buvo pradžia, praktiką vos kelerių metų teturėjo. Tas nedidukas žmogus plyteles man vonioje klijavo keletą dienų. Bute tuo metu dar negyvenome, bet aš kasdien į jį atvažiuodavau – pasidžiaugti, pasižiūrėti ir, svarbiausia, pasitvarkyti jame. Tais metais KGB mane sekė jau intensyviai. Jau ir mintis, galvos funkcionavimą sekė, tik dar to nežinojau. Visiškai aiškiai težinojau tik tai, kad mano judėjimą seka, bet irgi nežinojau nei kaip, nei iš kur. Maniau, seka vizualiai, tik aš to nepamatau.
Gaudamas butą bijojau, kad KGB jame būsimajame neįrengtų klausymosi. O plyteles klijuojant kaip tik gera proga tokiam nešvariam darbui. Bet ką gi padarysi. Negi dėl to atsisakysi vonios apipavidalinimo ir pagražinimo. Pats plytelių išsiklijuoti negaliu, nemokėčiau. Žmogelis, plyteles klijavęs, per daug įtarimo nekėlė. Nė neklausiamas pasisakė ir savo pavardę, Mickevičius. Pridūrė, kad gyvena toje pačioje laiptinėje kaip ir šio namo statybos darbų vykdytojas Grachovskis, su kuriuo buvau pažįstamas. Matyt, meistriukas sumelavo savo pavardę, pasakė tokią, kuri labai dažna. O gal ir tiesą sakė, bet ar vienaip ar kitaip – iš to man jokios naudos, kam man jos gali prireikti. Bet ką galvoje turi, ant pečių nešiotis nereikia, sako liaudis. Kiekvienądien atvažiuodamas, apžiūrėdavau kaip sekasi jam klijavimas, to ir paklausdavau. Gerai sekasi, sakydavo, nors sienų paviršius jam gaudavosi nelygus, tarytum plytelės būtų kreivos. Bet va, kartą sako jis, jūsų virtuvėje sienoje išmušta duobutė, ir parodė jis man tą duobutę, kurios iktolei virtuvės palubėje nebuvo. Aš ne juokais išsigandau. Jei išmušė duobutę, tai į ją dės klausymosi ,,blakę“, ir užtinkuos, užlygins. Butas būdavo dar nerakinamas, todėl nežinia kas tą duobutę iškalė. Bet man kilo įtarimas, kad ją šis pats meistras ir padarė. Duobutė negili, bet jei klausymosi prietaisėlis mažiukas kaip pumpuras, kai tokiam patalpinti vietos kaip tik užtektų, ir tūnotų negiliai sienoje. Laikraštyje buvau skaitęs, kad šitaip netgi ilgoje lauko sienoje įtaiso ,,blakių“, ir girdisi ką šneka pasieniui eidami žmonės. Aš susijaudinau ir ėmiau dėl to nuogąstauti, bet apie tai, kad čia KGB nori man klausymąsi įrengti, neįsišnekėjom, tik jis mane ramino ir nė neprašomas pasakė, kad tą duobutę užbetonuos, ir nebus ko dėl to jaudintis. Kitądien atvažiavęs duobelę radau jau užlygintą, pasitikėjau tuo žmogeliu ir įtarimas duobelei prapuolė. Manau, tyčia, manęs pagąsdinimui, ją iškalė. Gal kaip tik todėl, kad tada panašių dalykų bijojau labai, ir daug apie tai galvodavau.
Tų metų pavasarį į butą įsikraustėme. Pradėjau į darbą redakcijon važinėti iš Fabijoniškių. Kelias pasidarė ilgas, ir jame visame būdavo neatsitiktinių žmonių, kurie mane žinojo, tuo pačiu mane ir sekė. Važinėjau autobusu, ir jis prisikimšdavo pilnas. Jų būdavo ir stotelėse, ir kelyje nuo stotelės į namus. Grįždamas iš darbo pakeliui užsukdavau į maisto parduotuvėlę, įsikūrusioje gyvenamajame name. Kartą į jos koridoriuką įeinu, žiūriu stovi jame tas pats žmogutis, kuris man plyteles klijavo. Pamatęs mane sutriko, ir tylomis prasilenkėme. Buvo aišku, kad jis kažko laukė. Nežinau, ar jam buvo žinoma, kad laukia būtent manęs. Buvo apsirengęs juodu kostiumu, melsvais, po kaklu prasegtais švariais marškiniais, ir atrodė kaip normalus, pensininko laisve besimėgaujantis, nieko nestokojantis vyriškis, kokiems aš jau seniai pavydėjau. Daugiau aš jo nemačiau, tačiau su jo duobute dar susidūriau. Ne vienerius metus brandinau mintį prakrapštyti tą buvusią duobutę, nes sekimas ne silpo, bet didėjo, arba nuolatos buvo vis toks pat intensyvus. Buvo aišku, kad KGB girdi mano žodžius, ką aš kalbu, girdi mano buto garsus. O kaipgi jie gali girdėti? Niekaip kitaip, o tik klausymosi prietaisais, kurie yra mano bute. Negi klausosi per ventiliacijos angą, ar per sieną, ar per langus. Žinojau, kad nuo balso garsų lango stiklai bute virpa, pagal tą virpėjimą įmanoma sekti kas kalbama. Bet šitaip sudėtingai nemanau, kad mane seka. Seka ,,blakėmis“, įkištomis bute, tokia buvo tuometinė mano logika.
Toji užbetonuota duobutė virtuvėje vos tik įėjus prie durų, aukštai – kad girdėtųsi ką kalbame virtuvėje ir netoli jos, maniau. Ir kai vėl pasiryžau savo kambariuose pradėti ,,blakių“ paieškas ir šalinimą, pradėjau nuo ten. Turėjau dar nuo senų laikų gipso miltų, tad patikrinus duobelę bus kuo ją užlyginti. Pasiėmiau kirstuką su plaktuku, pasidėjau taburetę, užlipau ant jos ir ėmiau mušti kirstuku toje vietoje, kur kažkada buvo duobutė. Minėtasis ponas Mickevičius man ją užbetonavo, ir tatai žymu, matosi kur reikia sieną daužyti. Tik nežinia ar užbetonuodamas jis neįkišo ten klausymosi prietaisėlio ,,blakės“? Vien tatai man rūpėjo. Kietasis betonas ėmė byrėti, duobelę išmušiau tokią pačią, kokią praeityje mačiau, bet veltui. Nieko ten neradau, jokios ,,blakės“ paslėpta nebuvo. Nepelnytai taip ilgai šią duobelę įtarinėjau. Stuktekėjau dar netgi giliau, bet pasidarė aišku, kad be reikalo gadinu sieną, ir viską gipsu užlyginau vėl, tik ženklas, kaip nedidelis žemėlapis, palubėje liko, aiškesnis negu pono Mickevičiaus buvo padarytas.
Taigi viena tariamoji ,,blakė“ sunaikinta. Kur įtariau, ten jos nėra ir nebuvo, ties šia vieta galima lengviau atsikvėpti, tačiau tik ties šia. Ir koks gi iš to atsikvėpimas, kai sekimas vis tiek nesiliauja, ir kai tik savęs paties gaila, kad sieną apdaužiau, o be to – yra dar ir daugiau įtartinų vietų, kurios taip pat šaukiasi plaktuko, kirstuko ir gipso. ,,Blakių“ nujaučiu dar ir kitur.
Mintimis apsistojau zonoje prie kriauklės, taigi vis dar virtuvėje. Kodėl būtent čia įtariau esant klausymosi prietaisėlį? Todėl, kad daugiausia mano žodžių susekdavo iš tų valandėlių, kai plaudavau indus šioje kriauklėje. Nors gyvenau tokį laikotarpį, kai jau jokiais namų darbais neužsiimdavau, bet indus dar išplaudavau visai šeimai kasdien, net po kelis kartus. Aš atsistodavau prie kriauklės, kakta įsiremdavau į virtuvės sieną, kuri virš kriauklės, ir barškindavau lėkštėmis, su žmona pasišnekučiuodamas. Gaujelei, kuri mano galvos funkcionavimą seka, matyt, netiko tas lėkščių skambėjimas, nes kokius garsus aš išgirstu, šiek tiek išgirsta ir jie. Nemalonumai, kurių gaudavau, būdavo kažkaip susiję būtent su indų plovimu. Visokių nemalonumų gaudavau iš tų, kurie mane sekė, tada man dar nežinomu, paslaptingu ir labai tobulu būdu. Tai buvo minčių, protavimo, mano įsivaizdavimų sekimas, judėjimo sekimas, kurį pastarąjį žinodavo sekdami mano galvą, o ne vizualiai, kaip aš manydavau.
Ilgainiui, indus plaunant, man atsirado nepaaiškinamas reiškinys. Jei tik prie kriauklės beplaudamas užtrukdavau ilgiau, nugaros apačioje palaipsniui atsirasdavo skausmas. Aštrus, diegiantis. Jis ėmė kartotis vos ne kasdien. Nelabai džiaugdamasis ėmiau spėlioti nuo ko jis, ir jokios kitokios išvados neprieidavau, kaip tik tos, kad susirgo mano inkstai. Bet nuo ko jie galėjo taip staigiai susirgti, jei gyvensena visąlaik buvo tokia pat, niekuo nekintanti? Vis dėlto vieną priekabę radau: prieš tai vasarą, atostogaudamas kaime, pradėjau gerti kavą, ko jau kelinti metai nebuvau daręs. Tai buvo vienintelis mano monotoniškos gyvensenos pasikeitimas. Negana to, toji kava buvo pastebimai senstelėjusi, bet aš sugėriau ir tokią. Nelabai galėjau rinktis ką gerti ir valgyti, materialiniai nepritekliai buvo dar dideli. Tad ir aišku: inkstams pakenkė pasenusi kava. Šiaip kava nekenkia, visi žino, ir pats šitai žinodamas daug metų ją gėriau, bet praėjusios vasaros kava buvo nekokybiška, aiškiai jautėsi pašalinis jos neskanumas ir nearomatinis kvapas, koks būna kavos pasenusios. Todėl ir į žmonos raginimus eiti į polikliniką atsiliepdavau: vasarą gėriau sugedusią kavą, tai štai todėl dabar rudenį inkstus skauda, praeis. Bet žmona vis tarė ir tarė eiti pas gydytoją, o gydytoja, kai nuėjau, paskyrė rentgeną, dar nuvedė pas patyrusį savo kolegą gydytoja senuką, bet nei rentgenas, nei gydytojai mano dubenyje ir nugaros apačioje jokios patologijos nerado. Rentgeno kabinete mergina peršvietė mane gulintį ant šono, kitą dieną – gulintį ant nugaros, padarė dvi nuotraukas. Gydytojai kilnodami nuotraukas prieš šviesą, nieko pašalinio jose negalėjo įžvelgti, tik sveikus kaulus, todėl aš net pasigailėjau, kad šviečiausi, nes rentgenogramų darymas sveikatai kenksmingas. Kai rentgenologė peršvietė gulintį ant šono ir paliepė ateiti šviestis dar ir sekančią dieną, tai aš jai sakau: dabar iškart peršvieskit ir ant nugaros gulintį, nereiks rytoj ateiti. ,,Ne negaliu“, – atsakė mergina ir paaiškino, kad daryti vieną po kito iškart du švietimus būtų per didelė spinduliavimo dozė. Beje, tą merginą sekančią dieną susitikau Vilniaus centre, kaip man pasirodė – neatsitiktinai. Ji ėjo dėl manęs. Metai tai galėjo būti – tūkstantmečių sandūros metai. Ligos istorijoje pasitikslinčiau, bet nemanau kad prireiks. Be to, nepamirškime, kad čia beletristinis pasakojimas.
Tada poliklinikoje patyrusysis gydytojas senukas mane visaip lankstė, apžiūrėjo, apklausinėjo, bet mano pasakojimu nepatikėjo. Aš jam pasakodamas lenkiau jau į tai, kad skausmu mane ,,vaišina“ kažkokiomis bangomis kažkas iš išorės, iš kaimyninio buto, nes tokį įtarimą jau turėjau. Mat, kai nakčiai lovoje atsiguldavau, atsiguldavau ant nugaros, tai netrukus, kartu su šiluma, atplūsdavo ir minėtas skausmas į nugaros apačią, taip pačiai kaip ir indus plaunant. Šis lovoje atplūstantis skausmas man darėsi vis panašesnis į dirbtinai sukeliamą skausmą, sukeliamą kažkokiomis bangomis, ar nematomų spindulių sriautu. O tai padaryti, kaip atrodė, gali tik iš apatinio buto, arba tik iš viršutinio. Labiau buvo panašu, kad iš apatinio buto kankina. Juk guliu arti grindų, o ne palubėje, guliu ant nugaros. Tai kas, kad į lubas man daužo tranko iš viršutinio buto ir tik tą butą įtariu, bet guliu tai prie grindų, lova žema ir žemai. Įtartinas visąlaik buvo tik butas, kuris iškart virš manojo buto, bet šiuo ,,inkstų skausmo“ atveju, neabejojau, kad ,,vaišina“ iš apačios. Todėl vienąkart sumaniau pasipriešinti. Kai atsiguliau, ir kai tik skausmą įjungė, aš iškart pašokau iš lovos, suėmiau abiem rankom lovos galą už apačios, jį pakėliau į viršų kiek pajėgiu, ir sviedžiau visu greičiu žemyn į grindis! Trenksmas apatiniam butui, kankintojams ten esantiems, turėjo būti didelis, labai didelis. Jis turėjo taip juos išgąsdinti, kad ir aparatas iš rankų iškris, kuriuo į mane spindulius leidžia, kankina per grindų sieną. Bet nuo to smūgio skausmai neprapuolė, nesutriko ir kankintojai, nes ten jų nebuvo. Buvo tai net iš palydovo ateinantis skausmas, o ne iš už sienos, kaip aš – nors ir ne naiviai – maniau.
Dirbtinis, bangomis keliamas skausmas, toks pat kaip ir natūralusis, tik būna stipresnis, tačiau ilgainiui vis dėlto išmokau skirti natūralų nuo dirbtinio. O kai kankino skausmu nugaros apačioje, tai judėti vis tiek galėdavau ir jėgų tada turėjau dar daug, tad lovą buvau iškėlęs aukštai ir sviedžiau į grindis atsakančiai, bet jokių atgarsio į tai nebuvo, ir daugiau jokių sąskaitų su tuo apatiniu butu neturėjau. Tiesa, buvau nuėjęs pas to buto šeimininką paprašyti, kad baigtų mane iš apačios kankinti. Jis mane pažįsta, atidarė duris, o aš jam sakau: ,,Jau pabaikite iš savo buto man į grindis veikti, mane varginti, gana...“ Bet konkrečiau nieko jam nepasakiau. O jis gan kaimyniškai sako: ,,Tai užeikite į vidų“ ir pravėrė duris dar plačiau, mostu rodydamas užeiti. ,,Ne, aš jau viską pasakiau“, – tariau ir apsisukęs nuėjau namo, o jis užsidarė duris, nieko nuodugniau mudviem nepasiaiškinus. Beje, kai pas jį ėjau, koridoriuje buvo numesta centų moneta, ko niekad čia nepasitaikydavo. Mat, pas jį eiti planavau ne vieną dieną ir gaujelė spėjo man ant kelio monetą numesti. Šitaip dažnai jie mano būsimą kelią paženklina. Pone, bet jūs pasakojate apie ,,blakes“, – štai pasakėte man.
Bus dar blakių. Vieną jų štai įtariu esant sienoje virš kriauklės, kur aš indus kasdien išplaunu. Daug ženklų mane nukreipia į tai, kad ,,blakė“ yra kažkur netoli kriauklės. Kur ji galėtų čia būti, apmąstau. Ogi po plytelėmis virš kriauklės, daugiau niekur kitur prietaisėlio paslėpti neįmanoma, nėra kur. Nutekamajame kriauklės vamzdyje, žinoma, negali būti. Būtų juokinga šitaip ir pamanyti. O po plytelėmis gali būti. Jas, keramines, man išklijavo tas pats ponas, kuris ir išmuštą duobutę virtuvės palubėje man parodė kaip įtartiną. Nuo klijavimo vonioje plytelių truputėlis atliko, tad klijuotojo visai geras atrodė pasiūlymas, jas likusias išklijuoti virtuvėje virš kriauklės, ką p. Mickevičius ir padarė. Be abejo, teks jas atlupti, nors ir kaip gaila niokoti nuosavą virtuvę. Ką žmona, vaikai, pasakys! Bet, rodos, ir patį namą nugriaučiau, kad tik ,,blakes“ iškrapštyčiau ir KGB srutos nesektų, nes sekimą juntu totališką ir tobulą. Žmona man nelabai direktyvi, nepriekabi ir nuolaidinga, todėl šį psichologinį šeimos slenkstį peržengsiu. Ardysiu plyteles, kai išvažiuos savaitgaliui į sodą, kurian važinėja su vaikais ir ten nakvoja. Mąstau, ką darysiu jas nulupęs. ,,Blakę“ iškrapštysiu, bet ką reiks daryti su aplupinėta siena?! Negali ji likti kaip barakėlyje ar tvarte, apgremžta ir nedailinta. Šiam reikalui radau išeitį, kuri netgi be išlaidų.
Giliai po vonia turiu prisikaišiojęs dar ir daugiau tokių pačių keraminių plytelių, atlikusių neprisimenu nuo ko. Atsigulęs išsitraukiau jas, ilgai glūdėjusias po vonia. Nors ir apipeliję, bet vis tiek naujos, dar niekad nenaudotos, lips prie sienos gerai. Tų pačių, kurias atlupsiu, vėl klijuoti negalėsiu, nes prie jų bus priskretę senieji klijai, ir kaip reikiant neprisiklijuotų vėl klijuojant. ,,Senukuose“ nusipirkau baltų tirštų klijų, tinkančių klijuoti viskam, net ir popieriniams ekslibrisams savo knygose. Taigi viską turiu, ir kai likau vienas, penktadienio vakare, paėmiau į rankas turistinį kirvuką, kuriuo plyteles patogu bus nulupti, ašmenis brukant po plytele, skeliant plytelę nuo sienos. Kirvelis primena žalią jaunystę, kai jį pasiimdavau į turistinį žygį, kuriame praversdavo laužui paruošti, palapinei kuoliukų prisitašyti. Kirvis nedidukas, trumpu išlenktu kotu, koto galas aptrauktas grublėta plastmase, kad būtų galima rankoje tvirtai laikyti. Kaip ginklą gali rankoje laikyti, toks neslidus kotas. Ne kaip medinių kotų, kuris gali iš delno ištrūkti malkas skaldant. Tikrai su tokiu kirviu galima kovon eiti. Deja, šįkart kovon tik su ,,blakėmis“. Tik neaštrus, bet plyteles atplėšiu. Jis dar ir dėklą ant savo geležinės galvos turi, todėl žygyje kabodavo prisegtas man prie diržo ir netrukdė keliauti su kuprine ant pečių. Ak, dieve, kur dingot, jūs turistavimo dienos, verkšlenu vartydamas kirvį ir eidamas juo kirsti KGB ,,blakių“!
Dabar kirvukui ne malkas teko kirsti. Juo atplėšiu vieną plytelę nuo sienos, atplėšiu antrą, atplėšiu trečią, vis nekantraudamas pamatyti kur čia yra paslėpta ,,blakė“. Atplėšiu ketvirtą, ir šitaip nulupu visas plyteles, kurios buvo virš kriauklės išklijuotos. Kur po jomis maniau esant ,,blakę“, ten teradau lygią ir pilką kapitalinę sieną, be jokių įkirtimo ženklų joje, be jokių prietaisėlių. Ak Dieve, kaip gaila sugadinto interjero ir darbo! Aplupinėjau, apdraskiau savo virtuvėlės sieną, o ,,blakės“ vėl neradau. Džiaugsmo čia jokio, nors ir neradau, nes tai reiškia, kad ji yra kažkur kitur ir reikės ieškoti kur konkrečiai.
Tenka imtis atvirkščio darbo. Dabar pat, kol žmona dar negrįžo iš sodo. Reikia vėl priklijuoti plyteles virš kriauklės, į kurias aš kakta remdavausi plaudamas indus, sekimą kentėdamas. Tas plyteles, kurias nulupau išmetu, ir tepu klijus ant naujų. Priklijuoti pavyksta lygiai, ir nenukrenta, net stebiuosi, kad man šis darbas taip gerai pavyksta, ne prasčiau kaip meistrui ponui Mickevičiui. Bet visa ši operacija tiek daug laiko ir jėgų atėmė, kad žiūriu nepaspėsiu baigti klijuoti kol žmona parvažiuos. Todėl, psichiškai ir kūniškai pervargęs, išklijavau plotelį mažesnį, negu buvo anksčiau. Grįžusiai žmonai kažką sumelavau, dėl ko jas nulupau, rodos, pasakiau, kad pačios nukrito, o likusį apsilupusį, nudraskytą sienos plotelį pažadėjau išdažyti, ką atsigavęs ir padariau. Tik dažų tokių pačių neturėjau, tad išdažytasis plotelis skyrėsi nuo visos bendros sienos, bet žmona ir už tai nebarė, nes yra labai sugyvenamo ir ramaus būdo, be to man nuolaidi, ir ką aš darau, tą darau kaip autoritetingas šeimos galva, kokiam reikia visame kame nusileisti. Tada jai jos vyras buvau dar viską išmanantis ir galintis daryti ką noriu. Ji manė, kad aš viską geriau žinau, kas yra geriau, ir už nieką nebardavo.
Čia jokios ,,blakės“ neradau. Bet tikrai būtent čia prie kriauklės daugiausia mano žodžių KGB suseka. ,,Blakę“ šioje zonoje įkišti daugiau niekur neįmanoma. Nebent... gali būti... štai prie pat kriauklės elektros rozetėje, iš kurios į viryklę elektra eina. Atėjus laikui nuardžiau šią rozetę. Joje, žinoma, irgi nieko nepasimatė, tačiau gilumoje jos dugnas žiūriu užsibaigia metaline pertvarėle. Matosi ne iškart sienos betonas, bet dar kažkokia pertvarėlė rozetės lizdo dugne. Tad jei virtuvėje yra ,,blakė“, tai tik už šios pertvarėlės. Kai namą statė, galėjo ir įmontuoti, kodėl gi ne, išmąsčiau. Juk mane KGB jau seniai sekė, kai namas nebuvo nė pradėtas statyti. Gali būti už tos pertvarėlės ,,blakė“, labai panašu į tai, sakau mintyse. Bet giliau ardyti rozetės lizdą, iš kurios viryklė prisijungia, vis dėlto nesiryžau, nors kažkas tarytum skatinte skatino. Manau, kad KGB srutos bangomis darė įtaką mano sąmonei, jie tai gali. Ačiū Dievui, kad šio elektros lizdo neišardžiau, nes ir už tos metalinės pertvarėlės jokios ,,blakės“ nebūčiau radęs. Tik dar daugiau juoko KGB organams būčiau pridaręs. Jie visą mano egzistavimą žino kontroliuoja, tarytum ekrane mato. Tokios turi aparatūros galvai sekti.
Dienoms bėgant ir toliau dairiausi į savo sienas ir daiktus. Vienas daiktas buvo labai įtartinas, o kitas irgi ne mažiau. Tai vežimėlis ir telefonas, kurie buvo hole. Holas – tai koridoriukas, iš kurio išeina net keturios durys į kambarius, kurių mūsų bute matote keturi, neskaitant virtuvės kaip penktos. (Lietuvišku žodžiu koridoriuką galėtume vadinti laukiamasis, bet tiks ir angliškasis holas.). Durys iš holo į virtuvę, kitos į svetainę ir dvejos į gyvenamuosius kambarius, kurių vienas pereinamas. Taigi esu beveik buržujus, gyvenamojo ploto prasme. Kadangi įtariau, kad mane ir per langus seka, todėl daug ką darydavau hole. Pavyzdžiui, medžio darbus, meistravau lentynėles, nes butui jų reikėjo. Tai štai sekimas buvo toks tobulas ir akivaizdus, kad tamsiame hole nuo langų slėpdavausi! Užsidarau visas duris ir atsiduriu kaip šulinyje – iš šonų, per langus ir duris vizualiai pamatyti jau niekas negali. Bet, Viešpatie, KGB srutos vis tiek mane suseka! Ką man daryti, kaip gelbėtis.
Pirmiausia, suprastų kiekvienas, iš holo reikia šalinti telefoną. Bet kur jį dėti? Į balkoną neišneši. Dėl telefono buvo dar vienas didelis ,,bet“. Jį man įvedė ne, kaip visiems, ateinančiu vienu laidu, bet pritaisė po telefonu dar ir kažkokią metalinę dėžutę, storos knygos didumo. Telefoną įvedė, tiesą sakant, ,,Lietuvos aido“ redakcija, kurioje dirbau, įvedė maždaug 1993 metais, arba sekančių metų aušroje. Įsivesti telefoną tada būdavo dar sunku, reikėdavo tam reikalui atsistoti į eilę ir jos sulaukti, be to brangiai reikėjo už įvedimą sumokėti. O man redakcija įvedė nemokamai, pati apmokėjo. Tuo aš truputį stebėjausi, bet telefonu džiaugiausi. Beje, tai buvo vienintelis materialinis paskatinimas, kurį iš redakcijos gavau joje dirbdamas. Tikslumo dėlei prisiminsiu, kad gavau – skyrė man – dar taloną kavos malūnėliui nusipirkti. Bet kai kurie redakcijos darbuotojai gavo ir beveik milžiniškų ,,talonų“. Būtent paskyrų sofoms nusipirkti, kitoms prekėms, ir paskyrų netgi automobiliams, kurie tada dar buvo rusiški, bet ir labai deficitiniai. Gavęs paskyrą, automobilį nusipirkdavai perpus pigiau, negu turguje. Prekių dar labai trūko. O kavą pardavinėdavo pupelėmis, ne sumaltą, todėl kavos malūnas taip pat buvo reikalingas. Ir jų laisvai pirkti nebuvo, retai pasitaikydavo parduotuvės lentynoje. Tad nusipirkau pagal taloną ir maliausi kvepiančią kavą, kuri mano jauną organizmą labai aktyvindavo, ir sielą džiugino. Talonų kavos malūnams pirkti redakcija iš viso gavo gal penkis, o žmonių redakcijoje dirbo šimtas ir kiekvienas malūnėlį būtų sau pirkęs. Nors dauguma juos turėjo, bet būtų pirkę atsargai. Talonus ir paskyras duodavo iš Aukščiausiosios Tarybos, kuriai ,,Lietuvos aidas“ tada dar priklausė.
Eikim vėl prie KGB, kas daug įdomiau, negu kavos malūnai. Kad per telefonus jie seka, buvo žinoma seniai ir visiems. Dar 1974 metais, man gyvenant pas bibliotekininkę ponią E.V., mačiau kai ji uždėdavo ant telefono aparato pagalvę, jei ką nors prieš sovietų valdžią kalbėdavome. Ji žinojo, kad telefonu gali klausytis net ir tada, kai jo ragelis nenukeltas. O kai man įvedė telefoną su dėžute, tokią dėžutę buvau jau matęs – lygiai tokią pačią 1985 metais įvedė ir Knygų rūmų ūkio skyriaus kabinete, kuriame aš nemažai būdavau, ir ėmiau telefonu nemažai naudotis, kai įvedė. Visuose Knygų rūmų kabinetuose telefonai buvo įprastiniai, be jokių priedėlių, o ūkio skyriuje įvedė su priedėliu dėžute. Skambinėdamas daug sykių pajutau, kad per šį telefoną KGB mane seka, nes visokių mažmožėlių susekdavo, ateidavo iki manęs sekimo atgarsiai ir ženklai, bet jau neatsimenu kokie. Jų, suprantama, neužsirašinėjau į dienoraštį, nes sovietų imperijos pabaigos nebuvo matyti, todėl prisirašyti savo dienoraštyje kaip KGB tave seka, ką nors prieš sovietus, būtų buvę nelabai išmintinga. Negana to, mano pogrindinės spaudos draugas G.I. jau sėdėjo kalėjime, tad bijojau, kad ir manęs nepasodintų. Imperija atrodė labai stipri. Rodydavosi, kad stipriausia pasaulyje, nors dažniau matydavau, kad stipriausia pasaulyje yra Amerika. Ir tik sielos kertelėje ruseno viltis, kad kada nors Lietuva atgaus laisvę.
Kai man į butą Fabijoniškėse telefoną įvedė su ta dėžute, prisiminiau tokį patį telefoną Knygų rūmuose, kas tik padidino mano įtarimą, jog šis telefonas skirtas manęs sekimui. Bet kažkas man išaiškino, jog tokios dėžutės dedamos dėl techninių telefono problemų. Man bute įvedę, vienas iš dviejų telefonistų tą dėžutę atvėrė ir demonstratyviai, kad aš matyčiau, joje čiakšt ir nukirpo žirklėmis kažkokį laidą, kuris toje dėžutėje jungė vieną jos prietaisėlį su kitu. ,,Viskas. Dabar bus gerai“, – pasakė jis, ir vėl užvožę dėželę, jos dangtį ,,prišriubavo“ kaip ir buvo. Iš jo šių gestų supratau, kad dabar mano buto negalės per tą dėželę klausytis. Net ,,Trejomis devyneriomis“ pavaišinau, ir pats maktelėdamas stikliuką dėl kompanijos. Mat, lyg esu ,,zaposlyvas“, tai degtinėlės namie būdavo, ir ji atitekdavo svečiams. Bet kadangi sekimą ir toliau jutau, be to – labai smarkų, tad ir įtarimas telefonui išliko aktualus. Todėl ramybėje palikti telefoną nė nemaniau. Pirmiausia, ką aš padariau, tai perkėliau patį telefono aparatą į svetainę, o jo dėželė pasiliko hole. Toks ,,paslėpimas ir pasislėpimas“ naudos reiškė labai mažai, nes ir svetainėje kalbame. Tik tiek, kad svetainėje mes būname mažai, mažiau ir kalbame, tad ir susekti mažiau yra ką. Telefoninio laido turėjau ,,naval“, apsčiai, bereikėjo juo tik paailginti liniją nuvedant sienos kraštais į svetainę. Svetainėje iškart už durų prikabinau prie sienos lentynėlę, kurią pats šiam reikalui pasidariau, ir uždėjau ant jos mūsų laidinį telefoną. Lentynėlė dviejų aukštų, apatinis aukštas numatytas šampano buteliui pasistatyti kai baliavosime, bet butelių lentynėlėje nepabuvojo. Dabar, 2013 metais, šio telefono jau nėra, turim mobiliuosius, o lentynėlė toje pačioje vietoje tebeliudija praeitį.
Bet kalbu 1994 metų laikotarpyje. Taigi telefoną išvedžiau, ir uždaręs svetainės duris, hole jau galiu kalbėti be baimės kad KGB mane girdės. Tačiau čia likusi dar ta dėžutė, telefono priedėlis, kuri velnias žino ar ,,netarnauja“ KGB smarvei mane sekti. Reikia ją iš čia šalinti, manau. Nuvesiu jos laidą net į sandėliuką, o tam laidui iš paskos ir ją pačią ten pakabinsiu, nutariau. Dar ir kita priežastis skatino tai padaryti. Jutau, kad KGB organų esu paišomas kažkuo labai svarbiu, gal, neduok Dieve, net KGB žmogumi, o tokia nematyta įtartina dėželė hole šią nuomonę apie mane tik stiprintų. Tad ir dėl to norėjau ją ,,išboginti“ iš akių pašaliniams, kurie pas mane užeina.
Tai kas, kad dėželę pervedžiau sandėliukan, kiaurą dieną tiesdamas telefoninį laidą iš holo. Darbo dar liko daug, dar ir sienas prisieis ardyti. Bet pirma išardysiu vežimėlį, kuris hole irgi kelia įtarimą. Mat vežimėlis mums dovanotas, metalinis, jis pagamintas, sunertas ir metalo vamzdelių, tad argi nepanašu, kad vamzdeliuose ,,blakė“ tikrai gali būti, kai aišku, kad mane KGB išgirsta dažnai būtent tada, kai būnu hole. Jam išardyti reikia šešiabriaunio raktelio, kuris į veržlę įkišamas. Pirkti raktelių visą komplektą nepirkau, pasiskolinau iš brolio, kai į kaimą nuvažiavau. Išardžiau, drebėdamas iš nekantrumo ,,blakę“ sutraiškyti, bet ir vežimėlyje jos neradau. Jeigu rasiu, planavau, tvosiu plaktuku, kad iš jos nieko neliktų. Nenešiu Saugumui rodyti KGB pėdsakų. Kad tik sekti pabaigtų, o apie kokią nors satisfakciją nė negalvodavau.
Teko neskubant ir apmaudingai vežimėlį vėl sumontuoti ir grąžinti broliui raktelį, kuriam nė paaiškinti nepaaiškinau, kokiam reikalui buvau pasiskolinęs, nes nėra čia kuo girtis, o kuo nors padėti mano bėdose jis negalėjo. Raktelis turtas tai menkas, bet skolą bet kokią, kad ir menkutę, reikia atiduoti. Žinoma, kaip broliui, tai skolos skola galima ir nelaikyti, kai ji tik tokia, šiek tiek juoką kelianti – mažas šešiabriaunis rakčiukas, sulenktas ,,kap krūkucis“, vežamas net pusantro šimto kilometrų į Vilnių, ir atgal.
Jau nemažai kratos padariau, bet hole, vienoje vietoje, dar ir siena nenatūraliai labai išstorėjusi. Siena gipsinė, ir joje, žmogaus ūgio aukštyje, yra štai labai nemotyvuotas išstorėjimas, tarsi platus lėkštas sienos auglys arba guzas. Tikrai čia gali būti įlipdytas klausymosi prietaisėlis. Iš kurgi kitur organai girdi ką aš hole kalbu. Sienos užtapetuotos popieriais, tokio paties rašto tapetų dar turiu, tad tą gipsinį guzą praardysiu ir pasižiūrėsiu ar nėra jame ,,blakės“, ar kokio nors didesnio klausymosi prietaisėlio. Tikrai aišku, kad daug mano žodžių KGB išgirsta tada, kai būnu hole.
Pažymėtinas dar vienas dalykas, kurį man KGB taikė labai daug metų (ir tebetaiko), nors ir nedažnai. Būtent. Jei man atsiranda įtarimas kam nors, tai jie bangomis tą įtarimą ima stiprinti ir šitaip atveda iki finalo, tarkim, iki pasikėsinimo į sieną, kaip yra šįkart. Jie bangomis sustiprino mano nuomonę, kad tame sienos ,,auglyje“ yra ,,blakė“. Jiems, matyt, linksmiau, kad aš savo sienas išgriausiu. Stimuliuoja tokį mano elgesį gal ir dėl to, kad turėtų ką savo vadeivoms raportuoti. Todėl sieną ir praardžiau. Bet vėl nieko neradau, ir turėjau ją užgipsuoti savaisiais gipso rezervais ir užkijuoti tapetą, kurio ir piešinį tiksliai suvedžiau su aplinkiniais tapetų piešiniais. Užgipsuodamas sieną, pataisiau tą ,,auglį“ – sieną ištiesinau, padariau lygią be guzo. Tai tik tokia iš šio nervingo darbo nauda tebuvo. Tapetai ir dabar tie patys.
Tuomi holo ardymus pabaigiau, o virtuvę krėsti jau anksčiau buvau pabaigęs. Bet yra dar ir daugiau kambarių, kuriuose gal yra klausymosi ,,blakių“, nes beveik kasdien įsitikinu, jog garsus suseka, kurie mūsų bute pasklinda. Žinojau – spaudoje skaičiau – kad ,,blakes“ galima aptikti su tam tikra aparatūra. Ne vieną mėnesį svarsčiau į ką čia kreiptis, į kokią firmą, kad pareigūnai ateitų ir su aparatūra rastų ,,blakes“. Planavau kreiptis į teisinę valstybinę įstaigą, ne į privačią, gal į Lietuvos Saugumą. Bet planai taip ir liko planais, niekur nesikreipiau. Šį savo sumanymą kartą pasakiau vienam pažįstamajam, kai pas mus lankėsi. Jam, piktindamasis nusiskundžiau, kad seka mano butą. Sakau, planuoju į ką nors kreiptis kad patikrintų ar bute neįtaisyta klausymosi ,,blakių“, kad jas aptiktų. Jis, man netikėtai, klustelėjo, o kas seka – Lietuvos Saugumas, ar kiti. Aš net nusiminiau dėl tokio man skaudaus klausimo ir kategoriškai atsakiau, kad jokiu būdu ne valstybinė institucija klausosi ir leidau suprasti, kad šitaip įtarinėti yra tiesiog nenuovokumas. Nes man visąlaik buvo aišku, kad mane seka KGB, senojo režimo buvusieji. Atrodė, kad ir kitiems tai turėtų būti aišku.
 
Sunku buvo pragyventi, todėl šiaip taip prikalbinau žmoną vieną mūsų kambarį nuomoti, jaunam žmogui. Turėsi dar vieną vaiką mūsų šeimoje, – sakydavau jai. Todėl 1995 metais pas mus apsigyveno panelė vardu Neringa, išnuomavome jai geriausią kambarį, kuris didelis, o sienos visos kapitalinės, ne iš gipso ar skylėtųjų plytų, nes pertvarinės sienos tokios. Tokiame kambaryje ir muziką gali garsiai leisti, per kapitalines sienas nesigirdi. Pagyvenusi du mėnesius, ji išėjo. Aš apžiūrėjau jos kambarį, kuriame gyveno, dirstelėjau net ir po kilimu ir jį atvertęs pamačiau keliose vietose ant linoleumo priklijuotų raudonų popierinių širdučių. Man toptelėjo mintis, kad mergaitė, prielankumą ir dėkingumą rodydama, pažymėjo man tas vietas, kuriose po linoleumu yra klausymosi ,,blakių“, ar dar nežinia kas. Žinoma aš jas iškrapštysiu, tiksliau, patikrinsiu ar kartais po linoleumu jų iš tikrųjų nėra. Procedūra nemaloni ir nelengva, bet turiu ryžtis, nes tai man be galo svarbu. Ypač todėl, kad srutos girdi ne tik mano, bet ir vaikų, ir žmonos, kalbėjimą. Aš juos turiu gelbėti ne menkiau negu save patį. Tai kas, kad pavojų pajuntu vien tik sau pačiam. Todėl radau dienelę kai namie nieko nebuvo ir... užtraukiau to kambario užuolaidas. Nutariau atversti linoleumą ir pažiūrėti kas yra tose vietose, kurios pažymėtos širdelėmis. Užuolaidas nors užtraukiau aklinai, bet šviesos gana, nes diena saulėta, dar ir lempas užsižiebiau. Per langus niekas nematys, ką aš čia tokio nematyto darau. Tik tas blogai, kad bus nesuprantama, kam aš vidury dienos užuolaidas užsitraukiau. Atlupau medines grinduostes, kurios vinimis grindų pakraščiu prikaltos spaudė linoleumą prie grindų. Sienose įbetonuotos medinės trinkelės, į jas vinys ir kalami grindjuostei tvirtinti. Tiesiog į betoną, žinia, jokios vinies neįkaltum, reiktų išgręžti skylutę ir įbrukti į ją medinį kaištuką. Tada vinį gali įkalti. Plastamasinių kištukų šiam reikalui tada pirkti dar nelabai matydavau, nors jau gal buvo atkeliavę į mūsų prekybą iš ,,supuvusių“ Vakarų. Atlupau visas grindjuostes, kurias dar vadiname plintusais, ir atverčiau linoleumą. Bet... ir po juo nieko nebuvo. Net įtartino nieko neradau. Pasimatė lygus grindų betonas ir niekur nė nepradraskytas. Vėl nusiminiau, ir viską sudėjau kaip buvo, prikaliau grinduostes, kurios prispaudžia grindų dangą linoleumą. Visa diena nuėjo šiam darbui. Pavargęs ir nusiminęs kritau į lovą pailsėti, atsigauti po įtempto ir nevaisingo triūso.
Šitaip nesėkmė lydėjo visas mano operacijas. Daugiau jų jau nebeliko. Daugiau bute vietų, kuriose būtų galima ,,blakę“ užslėpti, nebuvo matyti. Dar atsirado mintis, kad gali būti įkišta latakuose, per kuriuos ateina elektros laidas į jungiklius ir rozetes. Ir jeigu į juos nėra nieko įkišta, tai dar gali įkišti. Todėl paėmiau plastilino, jungiklius bei rozetes nuardžiau ir latakėlius užpildžiau plastilinu. Dabar, plastilino neiškrapštęs, į juos nieko neįmesi, piktavali, atsidusau baigdamas paskutinę antikėgėbistinę operaciją, kuri iš visų buvo gal pati juokingiausia. Juokingiausia tiems, kurie juokėsi. Man, kurio mintis, galvos funkcionavimą KGB seka, kai dar ir įtaką sąmonei daro, juokingo nieko nebūna.
Būtų ir ilgesnė odisėja išpasakoti mano pastangas rasti KGB ,,blakes“. Per daugelį metų man liūdnai pildėsi ir išsipildė vieno filmo siužetas, kurį pamačiau ,,Lietuvos“ kino teatre apytikriai 1986 metais. Tame filme – Vakarų gamybos, spalvotame – rodo vyrą, kuris dirba uždarame belangiame baltame autobusiuke, pilname klausymosi aparatūros. Juo važinėja po seną miestą – važiuoja, sustoja ir klausosi, ką žmonės gatvėje šneka. Rodos ieškojo svetimoteriavimo įkalčių. Bet atėjo tam sekliui laikas, kai ėmė pačiam vaidentis – kad yra klausymosi aparatūra jo paties nuosavame bute. Todėl jis pradėjo savo gražiame, netgi prabangiame, kiek archajiškame, dideliame kambaryje viską ardyti, pasieniais eidamas. Ieškojo klausymosi ,,blakių“ ir daug ką išardė, bet nieko nerado, tik interjerą ir daiktus sugadino.
Kaip tyčia aš tą filmą buvau matęs.
                                                         
Vilniuje, 2013 m.
 
P.S. Nei dienos be linijos