esu silpnaprotė
nes myliu rudenį nuogą
kai rauda šermukšnis
paskutine uoga
balas ir purvynę
ant negrįsto kelio
klampynei įtraukus batus
neapautas kojos gelia
medžiai supykę
ne glosto peša
skrybėlaitę nuplėšę
ant šakų tąso
išskrido klykiantys ilgesį
paukščiai
palaiminto kelio
jaučiuosi išskirtinė
rudeniui saulę pamynus
maigant pritvinkusį debesį
ant ežero kranto kur
melduose taisosi peržiemot
žioplos antys
giliam reveranse
viešai išpažįstu nostalgiją
rudens nuogai galybei