Susiūlėjau, aptvarčiau, užglosčiau
Rudeninio liūdesio žaizdą.
Lango rėmų šešėliai it grotos —
Nežydėsim, nenoksim, nežaisim
Bendrą būvį su rolių šablonais
Ir brangiom (nes blizgiom) etiketėm.
Ant akių treška sausledis plonas.
Žvakių vaškas pradėjo varvėti
Ir į delną ne išmalda — lašas.
Atminimai atgijo, susopo.
Jau maniau, kad mes viską nuraškėm,
Tiktai liūdesiui prireikė lopo.
Ak, tos klaidos, tos pastangos, lūkesčiai...
Tvarsčiau ten, kur žaizdos nė nebuvo,
Nes bijau, kad sula nepaplūsčiau
Ir nesprogtų po lentgalį lubos.