Praranda tik gyvieji – tu tiki?!
Tik juos aplanko valanda nyki?
Išsiskyrimai ir laukimas vėl
Gyviesiems skirta, bet, sakyk, kodėl?
 
Net gėlės žydinčios languos baltai
Ištirpsta netikėtai, nelauktai
Ir vėl belieka laukti, gal pražys…
Bet tai – miražas, o ne netektis!
 
Tu juk sulauksi rytdienos šviesos
Tarsi pavasario gėlė rasos,                       
Sulauksi visada to, ko tikies,
Likimo valanda tavim tikės.     
                        
Nereikia skausmo kęsti – jį nuvyk!
Paliepus jis ištirps, išnyks.
Tik įtikėk šventai nauja diena –            
Gyvenimas yra vilties daina.                           
 
Panorai laisvas būt nuo praeities? –
Žiūrėk į ateitį akim vilties!                   
Stebėsi, ko kasdien nepamatai,
Galbūt tai bus Veneros atšvaitai.