patvino rytas
jausmu ne kalėdiniu
tirpdo lietus sniegą
ritmingai kapsėdamas
nakties kipšas pripuolęs
mergaitei įsūdė antausį
už nedviprasmę aistrą
alkstantiems paukščiams
priešais akis ne mergaitei
dieviško grožio dienos išklotinė
be supratimo
kiekviena jų labai išskirtinė
groja lietus menuetą šlapią
nenuspėjamą dramą
rašo ant ledo
vėsta mergaitei ausis nuo
antausio deginančio
ruduoja dėmės ant balto apsiausto
ten kur mergaitė bandė
degtukais praeivių širdis
meilei prišaukti