Jam gleivės tįso iš burnos
ir kruvinom akim gulėjo - - - 

Bemirštančiam jam žiurkės
graužė kojas griovyje - - - 

Prieš keletą dienų 
kaimelio kažkurio šventoriuje
nerišliai nesuprantamus žodžius
vapėjo - - - 

Ir elgetos nepažinojo jo.

Praėjo keletas šviesių žmonių, 
atsakymus suradusių, 

sumirguliavo kelios snaigės 
danguje.

Kas tas žmogus?
Ar jis ką žadantis?
Ar vapalionės jo girta kalba?


Per daug gražiai, 
per daug, kalbėta apie viską. 
Per daug hermetiška ir apvalyta
netgi ši kalba. 

Išvengta įtampos, kurios
ties šia tema tiek daug turėta. 
- - - - - - - - 
Nors suvokiu seniai, 
kad negaliu miegot. 
Eiliuot, tapyti drobių 
iščiustytais žodžiais, 
ar prisidengti elegantiška 
pūga...

Tačiau šįvakar žodžiai
nusikalstamai lengvai
praslysta. 

Galbūt šiame laike
visi kvėpuoti pradeda lengviau. 

Todėl turiu sustot, 
nes nepavyksta nieko padaryti. 

Taip gaila prarasto
ne tik eilėraščio, 
bet – laiko. 
Dėl nieko sakymo
savęs – kitiems. 


Tik bent sekundei grįžkim
prie minties, 
kaip gali žmogui tam, 
nesuprastam, bemirštančiam
blizgiam laike Kalėdų
baigtis - - -