Tarp speigo užneštų pusnynų,
kur žemė dangų rankom laiko,
Ant vėjo nupintų sūpynių
gražiausios snaigės tykiai skraido.

Kur kylantis lėtai mėnulis
žvaigždžių takais šaltuką vaiko,
Trobelėje gyvenantis storulis
Kalėdų knygą tyliai skaito.

Tai šypsosi, kažką užrašo,
tai blaškosi lyg šiaurės vėjas.
Juk dovanų kiekvienas prašo,
vaikų juk daug, o jis tik vienas.

Ar mažas, jaunas, ar pražilęs,
stebuklų metui savas laikas.
Kol supasi gyvenimo sūpynės,
giliai širdy išlieka vaikas.

Tad likim visada jauni,
lai mus širdis į tolį kviečia.
Juk net giliausioje nakty
yra žvaigždė, kur mums tik šviečia.