Išpintos kasos lubinų iš vasaros sapnų gėlėtų, 
Kai ankstų rytmetį einu, man saulė šypsosi
Ir lėtas vėjelio dvelksmas ant kalvos,
Arkliai ten ganosi po pievą, o saulės nutviekstuos namuos
Tikiu – užslinks greit mėnesiena...
Ąsotis sklidinas giros, aš atsigersiu godžiai godžiai, 
O švelniaspalviuos lubinuos skraidys plaštakės nenuobodžios.
Paskui atodūsis mamos ir dienos kupinos kantrybės, 
Kai duona raikoma. Tyla. Voratinklių ažūras. Ribos, 
Kurias užbrėžė praeitis virš atminimų ilgo rato, 
Kai mano ilgesiu alsuos vien tai, ką kažkada atradom.
Sustok, akimirka, prašau, mes pakvėpuokime į tylą, 
Kol dar iš vasaros spalvų pati gražiausia neišniro.
......................................................................
Vėl tokie atviri sapnai ir lubinų išpintos kasos, 
Pabrauk per žolę tu ranka, jauti – iškrito gaivios rasos...