Man patiko visada vitražai
Ir rinkau gyvenimo šukes.
Vis norėjau atkartoti ežerą,
Saulę, kalną, spindinčias žvaigždes.
Žeidė šukės ir mane, ir artimą.
O vitražai liko tik svaja.
Iš paveikslo žvelgiantis miražas —
Jau dėlioja pirštai nebe tą.
Neberinksiu šukių tų spalvotų...
Žvelgia pilnatis, o aš verkiu.
Dar gerai, kad nepritrūksta ašarų,
Plaukia jos širdies keliu.
Kai švelnumas šildo tarsi saulė,
Jos nušvinta  spalvomis dienų.
Ir vaivorykštės ratu keliauja
Ta mergaitė, buvusi kartu.