Padovanok tai, ką turi brangiausią — savo laiko,
Po kokią valandą bent kas kelis metus.
Penėsiu ilgesį, kuklaus mokinsiu saiko
Ir pupos lapą mums nuleis dangus.
Nereikia deimantų, ant jūros kranto vilos,
Nei glėbio rožių, kailių ar šilkų —
Tegul tik šviečia tavo akys gilios,
Nes mato šimtą atspalvių pilkų.
O laiko apnašas? Žili plaukai? O raukšlės?
Tai praeities žavios nebesudrums.
Aš nieko kito nenorėčiau gauti —
Tik vieną valandą, kuri skirta bus mums.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-16 12:12:11
Tobulas noras..Ir eilės...
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-12-16 11:27:34
Protingas žmogus visada atpažins draugą, nei sidabras plaukuose, nei raukšlės veide tam ne kliūtis, o laiko apnašos tik liudija apie turtingą patirtį.
Su laiku tos retų susitikimų valandos darosi vis brangesnės.