Pamena tą skarelę. Brolio žmona padovanojo ją mamai. Tokią be galo gražią, švelniai rožinės spalvos, su lengvais kutais, slystančio šilko. Užrišta ant galvos nesilaikydavo, nuslysdavo. Tekdavo prie plaukų prisegt smeigtuku. Gal todėl tos puikiosios skarelės mama niekada neryšėdavo, bet labai brangino ir slapta gėrėdavosi ištraukusi iš spintos. Apskritai labai saugodavo kiekvieną dovaną, kad ir menkiausią, girdavosi kaimynėms. Ypačiai, jei tai būdavo marčios kas dovanota. Oi kaip jai, Beveidei, magėjo ta skarelė. Tokia lengva, slystančio šilko, baltais kutais aplink. Svajojo ją kada nors užsirišti ir iš Beveidės pavirst mergaite Dalia... Su veidu.
Tos dienos niekada nepamirš. Įsidrąsinusi slapčia pasiėmė puikiąją skarelę iš spintos. Įsidėjo į portfelį (kuprinės niekas tada kažkaip nenešiojo, nebuvo madoje). Nusinešė į mokyklą. Gyrėsi draugėms. Puikavosi, bet Birutė kad rėžė:
– Ko čia maivaisi. Tai tavo mamos skarelė. Ne tavo. Mano mamai rodė, sakė, kad tavo brolienė jai padovanojo.
– O mama man ją davė, – bandė gintis ir teisintis.
– Na tai kodėl portfelyje slėpei, o  neryši? Neklausus pasiėmei.
– Kad slysta ji nuo galvos. Nepatogu, – gynėsi kiek įmanydama.
Nors čia nesumelavo. Ginčą nutraukė skambutis. Buvo labai neramu. Birutė mėgdavo paskųst. Būtinai atlėks ir pasakys mamai. Mąstė, kad geriau pačiai bus kuo greičiau namo parlėkus pasisakyt. Kad draugės piktdžiugos nematytų. Taip ir padarys. Pati pasisakys mamai. O gal pirma tėtei? Gal tada ir nebaus? Pamokos taip lėtai slinko. Nelabai jai mokykloje sekėsi. Tą dieną buvo ir visai prastai. Vos nuo dvejeto išsisuko. Nes mokytoja pakvietė atsakinėti, o ji tos istorijos nebuvo net pažiūrėjusi. Tik knygą įsikišo į portfelį dar iš vakaro. Skambutis išgelbėjo. Kol nuėjo prie lentos, tai jis, šaunuolis, kad suskambės. Jau gailėjosi, kad tą skarelę slapčia pasiėmė. Bet vėliau tai pasigailėjo dar labiau. Ir ne tik pasigailėjo, bet ne juokais išsigando ir nuliūdo visiškai. Pamokoms prasidėjus įdėjo skarelę į suolą. Tokį juodą, atlenkiamą. O ten vinis lindėjo. Buvo pamiršusi ją. Nors ne kartą ranką į ją sužeisdavo. Po pamokų traukiant skarelę, ji užsikabino už tos nelemtos vinies ir, žinoma, įplyšo. Pačioje matomiausioje vietoje. Suprato: bausmės neišvengt. Negana, kad slapčia pačią gražiausią mamos skarelę paėmė, tai dar ir suplėšė. Čia jau ir tėtis neužtars. Namo ėjo taip lėtai kaip tik galėjo. Vilko kojas kaip kokia senutė vos paeinanti. Mąstė, kaip nuo bausmės išsisukti. O pasakyti reikės. Kitaip Birutė tai jau nepraleis progos Beveidę paskųst. Bet juk ir nusipelnė.
„Kad nors kamputyje kur įplyšusi būtų. Kaip ana, vilnonė, gėlėtu dugnu. Aną, tiesa, mama pati leido ryšėt. Irgi brolienės dovana buvo. Tai kažkaip įplėšė kamputį. Mama tada paburbėjo, pasibarė, bet gražiai susiuvo. O čia per patį vidurį. Niekaip jau gražiai neužsiūsi“, – mąstė darydama kiemo vartelius.
Pasakė iš karto. Mama baisiai supyko. Aprėkė ir liepė klauptis į kampą. Tokia tai būdavo bausmė. Negelbėjo ir tėtis. Šiaip labai užtardavo. Bet dabar manė, matyt, kad teisingai nubaudė ją. „Taip ir reikia man. Mat sugalvojo Beveidė skarele pasipuikuoti. Manė, kad taip veidą įgaus“, – kažkaip labai jau nevaikiškai plūdo save anuomet. Beveidė ir liks beveide.
Klūpėdama išgirdo, kaip į virtuvės duris pasibeldė. Sukluso. Ar tik ne Birutė atlėkė. Pamatys klūpinčią kampe, mokykloje visiems papasakos. Juoko visiems bus. Ne. Tai brolio draugas. Irgi ko čia atėjo?
– Laba diena. Gal galėtų Dalia man sąsiuvinį duoti? Nenoriu į miestą lėkti. O prireikė.
– Tai Dalia didžiajam kambaryje. Jos paprašyk. Duos. Negi gaila.
Beveidė sutrinka. Va dabar brolio draugas Zenas pamatys ją klūpinčią. Pykteli, atsistoja. Sėdasi greitai už stalo. Apsimeta kaip niekur nieko pamokas beruošianti.
– Sveika. Gal turi sąsiuvinį. Viena linija.
Beveidė paduoda iš lentynos sąsiuvinį. Zenas išeina padėkojęs. Jam nė motais Beveidė su jos bausme.  O jai reikės toliau klūpėt. Ne. Eina į virtuvę. Mėgins atsiprašyti dar kartą. Gal jau bus gana tos bausmės. Suvokia, kad negerai padarė. Paėmė nesiklaususi. Bet juk nenorėjo skarelės suplėšyt. Netyčia. Kad ją kur tą vinį. Prisiekia sau pati nieko mamos daugiau neimt. Mama palinkusi mėgina skarelę sutaisyt, susiūt. Bet nelabai pavyksta. Gerai įplėšė. Mato, kaip mamai gailu ir skaudu. Marčios dovana perniek. Nebėra. Bet jau ir nebepyksta ant jos, Beveidės.
Tiek metų praėjo. O jai, Beveidei, įkištai į slaugos namus, tik visokie prisiminimai vienas po kito lenda. Ir mamą dabar oi kaip gerai supranta. Juk pati visas marčių dovanas labai saugodavo. Brangindavo kiekvieną atidos ženklą. Ir dabar patenkinta, kai aplanko. Retai, bet juk tas gyvenimas dabar toks sunkus. Savi rūpesčiai. O jai kas jau čia blogai. Va mezga, raizgo, ardo, vėl raizgo.
Viena gera, viena išvirkščia, Beveidė, Bevardė, Beveidė, Bevardė... Gera, išvirkščia.