Rytas. Stoviu prie lango. Jaučiu ramybę. Už lango du vaizdai: Kairėje pusėje ryškiai žalia pievutė, kalniukas, balti apsirengę. Lyg žmonės. Vyrauja ramuma ir šiluma, saulutės spinduliai maloniai šildo. Kairėje – jūra. Neramios bangos, virš jūros pakibę tamsūs audros debesys. Ryškus žaibas. Mane gąsdina tas vaizdas, nenoriu to matyti. Mano dėmesį patraukia kažkas danguje. Ne vienas, jų keli. Skrenda artyn. Viduje pajaučiu nerimą. Staiga pastebiu kažkokį keistą, primenantį lėkštę, aparatą. Jis ant kalniuko. Šalia stovi šviesiaplaukė moteris šviesiai melsvu kombinezonu ir man mojuoja. Jaučiuosi neįprastai artima jai. Ranka paliečiu stiklą tarsi prašydama „nepalik manęs“, bet ji užsidaro aparate ir, šmėstelėjusi palei langą, dingsta danguje. O lauke kažkokia katastrofa. Tos buvusios ramybės nebeliko, tik baimė, sąmyšis, lyg karas. Akies krašteliu pastebiu keistą skraidantį daiktą, viduje kažkoks gyvis su žmogaus akimis. Tas žvilgsnis... Skvarbus. Pasruvęs krauju. Gilus. Lyg psichopato. Mūsų žvilgsniai susitinka. Iš baimės krūpteliu ir pasilenkusi nubėgu prie sienos. Atsisėdu nugara remdamasi į sieną, apsikabinu savo kelius ir mintyse meldžiu, kad manęs nerastų. Jaučiu jį prie lango, dengia užuolaida. Girdžiu šiurpų alsavimą ir keistą dūzgimą. Po kelių sekundžių jis nuskrieja tolyn...