Dienoraščiai su datom (14)

Data turėjo būti. Negalėjo nebūti, jei buvo diena – skaičiukų eilelė, užrašyta ant popieriaus ar įrėžta atminty, bet aš jos tada neužrašiau jokiam tuščiam lape, o atmintin įsirėžė tik pati diena, ne ta skaičiukų eilelė.
Dabartinės informatikos galimybės didelės, reikia tik žinoti išeities tašką. Pamėginsiu. Štai, suradau. Mama su dieduku tuokėsi 1960. 09. 01. Atsimenu, tai buvo darbo diena – tylios, neiškilmingos nejaunų žmonių vestuvės. Kompiutery surandu – tai būta ketvirtadienio. Mano įsimintoji diena buvo pirmas sekmadienis po jų vestuvių, t. y. 1960. 09. 04. Kokia tolima, o kartu artima data! Jei tik dar truputį palaikyčiau nuspaudusi kompiuterio paieškoj rodyklytę „atgal“ ir būtų prabėgęs visas  gyvenimas. Tada negalėjau žinoti, kad manęs laukia dar šitiek daug dienų, jaučiausi silpna, labai pavagusi ir nekūriau jokių planų ateičiai.
Tą rytą, kaip nuo vaikystės pratusi, nubudau anksti. Tyla. Miega namas Latvių 12, miega Šančiai, Kaunas, pasaulis. Mano. Kas? Laisvė. Dar kurį laiką guliu net  nealsuodama, kol mintys  ir jutimai patvirtina – esu viena, iš gretimos lovos, netgi ne lovos, o ant keturių kaladžių padėto išgulėto, įdubusio jos metalinio rėmo su šieno prikimštu  „šieniku“, nesigirdi mamos alsavimo, nešnypščia ant taburetės greta plytos pastatytas „kerogazas“ su puodely kliuksinčiais pusryčiais – avižų koše, nuo jo nedvokia žibalu.
Esu laisva! Šiandien ir visą likusį gyvenimą esu laisva! Niekas nepertraukinės mano minčių, nenurodinės, ką turiu veikti, kur eiti ar neiti niekur. Išlendu iš guolio – kitaip mano lovos nepavadinsi – basa apeinu savo valdas, tarsi  inventorizuoju maisto atsargas, rūbus, knygas. Atsimenu pinigus – suskaičiuoju, kiek jų liko po to, kai vakar pareidama iš darbo nusipirkau batelius. Pačius pigiausius. Skurdas. Iki algos dar daugiau kaip savaitė. Kaip išsiversti? Nepirkti batų negalėjau, aulinukų padai kauri, o juk ruduo. Kai „Tulpėj“ gėrėm vestuvinę kavą, užsikąsdami mano svajonių pyragaičiais, slėpiau kojas po kėde – gerai, kad buvo ankstyvas metas, mažai žmonių.
Aną, vestuvių dieną, atsisveikindama, kai jau į taksiuką buvo susikrovę „kraitį“, mama, nutaikiusi momentą, kai nematė nei diedukas, nei vairuotojas, paprašė, ne, nepaprašė, paliepė, kad atiduočiau pinigus, kiek jų turiu – jai reikią pradžiai gyvenimo. Netikėtai pačiai sau mane apėmė pyktis – o ką aš valgysiu ar pagalvojo? Apvedžiau ranka mūsų,  dabar jau mano, išsinuomotą virtuvėlę, lyg kviesdama pamatyti, kokiam skurde aš lieku – ar man pradžiai  gyvenimo nieko nereikia? Mamos veide nuostaba – pirmą kartą aš atsisakiau atiduoti pinigus, finansus visada besąlygiškai tvarkė ji. Pasijutau nejaukiai. Man pasirodė, kad ji iš tiesų taip pasinėrė į savo gyvenimą, kad nieko aplinkui nebepastebi, apie nieką kitą negalvoja. Ir ji suprato.
Išėjau į priebutį. Vėsu. Susisupau chalato skvernus ir atsisėdau ant slenksčio. Nuo pat gatvelės posūkio mačiau pareinantį Alką – keista, negirtas. Ar prapagiriojęs? Atsisėdo greta. Tylėjom. Jis žinodavo, kada reikia patylėti. Nusipurtė nuo ryto vėsos, atsikėlė ir nueidamas miegoti pasakė: „Kalėjime labiausiai pasigesdavau galėjimo pabūti vienas.“
Maža, liesutė jo figūrėlė, pajuodęs, ne pagal metus susiraukšlėjęs veidelis buvo geras, suprantantis. Lyg dar kažką norėjo sakyti. Pagalvojau – jis gi serga, kažkokia sunkia liga serga. Reikės paklausti. Tik ne dabar. Dabar noriu pabūti viena. Gana savęs. Ir vis tiek galvojau apie jį – mudu kažkuo panašūs, tokios pat žibančios akys, karšti delnai, rytais jūra iki kelių, popiet nieko nebereikia. Man kasdien pakyla  temperatūra, nedaug, bet jau keli mėnesiai. Mamai nesakiau, nežinau kodėl – kažkokia apatija, tarsi norėčiau išmėginti, ar kada nors pastebės. Tuberkuliozė?
Mama kažkada, jau seniai, kažkur nugirdo ir man vis pasako, kad šiais laikais nuo tuberkuliozės nemirštama. Matyt, nori rasti pasiteisinimą tam nesidomėjimui manim, bet juk aš žinau, jaučiu – netiesa, mirštama. Alius pasmerktas. O aš? Nueinu vidun, įsižiūriu į veidrodį – ne, dar ne taip blogai. Ir nagai nemėlynuoja, kaip Alkos.
Atsigeriu arbatos su vakarykšte bandele, apsirengiu, apsiaunu naujus batelius ir išeinu. Nežinau kur, o ir nesvarbu. Batukai lengvi, patogūs, rodos, patys neša. Nepajutau, kaip atsiradau Ąžuolyne. Pakeliui nusipirkau datulių – skanu ir sotu. Jaučiuosi sveika, stipri ir linksma – jūra iki kelių. Bėgu žemyn Kauko laiptais – atrodo, skrendu. Pasaulis priklauso man! Dabar jau viskas bus gerai!
Bet kai pro geležinkelio patiltę išlendu į Šančius, apima įprastinis silpnumas, kojos apsunksta, bateliai ima trinti užkulnius. Lėtai dėlioju žingsnelius, skaičiuoju juos, susimaišau. Matau, kad baudžiasi lietus, bet žingsnių nespartinu. Dar vasariškai šilta, einu per liūtį ir man gera. Suvokiu, kad batukai pasidarė laisvi, nekreipiu dėmesio. O ir ką  turėčiau daryti? Kai parsirandu į savo Latvių 12, vieno bato padas jau  visai atplyšęs, kitas mažiau. Nusiaunu ir einu basa, nešina bateliais, nes nesugalvoju, kur juos išmesti.
Įsukus į kiemą šeimininkė nieko neklaususi paima, apžiūri batelius, piktinasi – padai kažkokie kaip kartoniniai. Paskui pati nustemba nuo šovusios minties: „O gal jie ne dėvėjimui gaminami? Gal įkapėms?“
Pažiūri man į veidą ir nusigąsta to, ką pasakiusi. Nueinu. Bateliai lieka jos rankose. Įdomu, kur ji juos dėjo? Greičiausiai sukūreno.
Įsirangau į guolį, susiklostau viskuo, kas tam tinka, paimu knygą, kai sušylu, užmiegu.
Gyvenimas tęsėsi. Viskas buvo gerai.
Mudu su Alka gražiai draugavom, nors kaimynai mane protindavo – mergaite, ką darai? Ar žinai, už ką sėdėjo? Retkarčiais, kai man pavykdavo ištaikyti laisvą vakarą, nueidavom abu į kiną arba pasidarydavom šventę – apsilankydavom teatre, galiorkoj. Kartais sėdėdavom ant slenksčio ir skaitydavom mintinai eiles – Salomėją, Maironį, Jeseniną, Majakovskį. Vienas skaito, kitas klausosi, pasikeičiam. Greta, Latvių 10, buvo Mieželaičio namai. Nežinau, ar jis juose tuomet besilankydavo, nesu sutikusi, bet ir jo eiles paskaitydavom.
Po metų įstojau mokytis, išsikrausčiau iš Šančių. Ką ten išsikrausčiau? Susirinkau į porą tinklelių knygas, vieną kitą drabužėlį, o kitką palikau, tegu šeimininkė sukūrena, kas tinka, atiduoda į metalo laužą.
Alka vedė mergaitę iš gretimos gatvės, dar sulaukė, spėjo pamatyti sūnelį. Mirė nuo tuberkuliozės. Aš gyvenu, nebepakenčiamai ilgai gyvenu – daug batelių porų suplyšo. Vis perku pigiausius.
Taigi, data – 1960. 09. 04.
daliuteisk

2016-12-15 08:55:24

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2016-12-15 15:47:31

Gan iš toli pradėta, bet tarsi savaime įsibėgėja. Skaityti kviečia žmogiškas, gyvenimiškas turinys, santykių niuansai, bet gražiausi tie simboliu, metafora tampantys batukai. Laisvė, lengvumas, tegul skurdi, bet jaunystė išeina į kelią... (Nabašninkystei – ne!)
Skaičių virtinėje kartu su gyvenimu kulniuoji, straksi, šuoliuoji, kai kas ryškiau įsimena, kai kas trina(si) ar dyla. Kaip tada laukė dar šitiek daug dienų, taip ir laukia dar vis. Vis reikia naujų batukų.
O data, kuri šiais laikais jau rašoma netaškuojant, tebūnie čia autentiška. Su žingsniukais.

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2016-12-15 10:03:18

Išskirtinis gebėjimas per trumpą tekstą  atverti jausmų, minčių ir gyvenimiškų gijų susipynimo panoramą. Jaudina, žavi ir verčia susimąstyti. Dėkui.