Susirūpinusi Daina rausėsi tarp senų popierių, sukištų į batų dėžutes. Ieškojo... laiškų. Senų laiškų, gautų iš jaunystės neakivaizdaus draugo. Kažkodėl dabar, kai žengia į šeštą dešimtį, jai taip staiga panūdo tie seni mieli laiškai. Laiškai nuo vaikino, su kuriuo gal metus, gal mažiau susirašinėjo. Ir kurio gyvai niekada nebuvo mačiusi. Pamena, kad kai atėjo pirmas laiškas, tėtis griežtai paklausė, kas čia toks. Tada išsisuko, kad nežino. Nors tiksliai žinojo, kad draugė buvo tam vaikinukui davusi jos adresą. Taigi taip ir pradėjo susirašinėti. Griežtai mamai kontroliuojant. Ši perskaitydavo visus vaikino laiškus, kol ji, Daina, nepakėlė vėjų ir pareikalavo to daugiau nedaryti. Mama įsižeidusi savaitę nekalbėjo, bet daugiau laiškų, adresuotų Dainai, neatplėšdavo. Vaikinukas tarnavo armijoje. Laiškai ateidavo reguliariai. Iš pradžių šaipėsi, nes laiškuose buvo tiek klaidų, kad, paėmusi raudoną pieštuką, jas taisydavo. Vėliau jau nustojo taisyt. Priprato gal, gal šiaip... Pirmas vaikinas, kuriam ji nors ir laiškais, bet lyg rūpėjo. Brolis, tiesa, perspėjo labai ko nerašyt, nes, girdi, tuos laiškus visi ten skaito ir žvengia. Tai nelabai ką ir rašydavo. Trumpučius tokius, nieko labai apie save nepasakodavo. Keista, bet tas vaikinukas prirašydavo kelis lapus. Prisiuntė netgi savo nuotraukas. Pamena, kad kartą skaitydama laišką, suglumo, nes apie save beveik niekada ir nieko tokio laiškuose nepasakojo, o čia lyg žino apie ją tokias smulkmenas... Pasirodo, kad laiškus į armiją mama pradėjo rašyt. Būdama plepi, pasakojo, kur Daina eina, su kuo, ką mėgsta, ko ne, kad jis jos pirmas vaikinas ir vienintelis... Daina labai supyko tuomet. Pamena, kad susibarė su mama. Labai stipriai. Niekada taip ir neatleido mamai to akibrokšto. Nuo tada jos jau buvo svetimos. Niekada mamai daugiau nieko apie save nepasakojo. Užsisklendė. Tiesa,  susirašinėjimas su to vaikinuku liovėsi jos pačios, Dainos, iniciatyva. Ji tiesiog pati neberašė, neberašė jai ir tas vaikinas. Laiškus išsaugojo. Šiaip. Jie buvo gražūs, neįkyrūs, be jokių meilės  žodžių. Juk gyvai jie taip niekada ir nematė vienas kito. Šilti laiškai. Dalis jų išmarginti raudonu pieštuku. Pasiliko juos. Galvojo, o gal kada gyvenime, jei bus sunku nepakeliamai, panorės kažko šviesaus. Tuomet paskaitys, grįš į tą laiką, kai niekas dar nebuvo sutepta išdavystės, grubaus melo. Kai dar tikėjo  gėriu ir grožiu. Tikėjo meile. Nors ir nedrąsiai, neįtikėtinai nedrąsiai jos amžiaus merginai. Dabar niekaip negalėjo rasti tų laiškų. Jie tiesiog dingo. Daina atsisėdo ant kėdės, staiga susivokusi, kad tuos laiškus, ko gero, rado jos buvęs vyras. Jau seniai. Ir sunaikino. Lyg tie laiškai būtų kėlę kokią grėsmę. Buvo ir buvo. Jos praeitis. Tik jos vienos. Juk tuomet dar savo vyro net nepažinojo. Kuo jam galėjo tie laiškai užkliūti. Ji, beje, niekad nesirausė vyro daiktuose, neieškojo, su kuo kada jis bendravo iki jos. Tai juk taip asmeniška. O dabar jau jis pats praeitis. Praeitis, kurios negali pamiršt, nors labai norėtų. O va šitų laiškų gailu. Bet jau jų nebus. Tik nuotrauka albume su užrašu „Valdis Dainai atminimui“. Kaip jos nesunaikino? Gal todėl, kad albumas taigi liko pas Dainos tėvus. Tik po jų mirties parsivežė. O vyro jau tada nebuvo jos gyvenime. Jos sumautame gyvenime, kurį sušildyt gal būtų galėję tie seni laiškai iš armijos nuo vaikinuko, kurio taip niekada realiai nepamatė. Šilti, niekuo neįpareigojantys laiškai.