Žiema kaip visad - baltas sniegas
lig horizonto debesų,
ir žemė gruodo gniaužtuose užmiega,
ir pūgos išsiskleidžia sruogomis žilų kasų.

Tik nemiegos palaukių vėjas,
vis varstys pirkioje senas duris,
sugrįš gal tas, kuris seniai išėjo,
šešėlis pilkas pro medžius atklys.

Čia susirinks praamžių dvasios - 
tylės, gal tarsis, gal vaitos,
gal širdimi tu pėdas praeitin atrasi,
ir lūpos mels sugrįžti atgalios.

Bet laiko ratai rieda, sukas -
tiktai pirmyn į tolį kvies,
čia praeitis - tik pilkas atvirukas,
o tu toks vienišas kely - be ateities...