RONDO  IRONEROTICO
 
Ji kvatoja, jai smagu...
Ir pasprunka... Aš degu.
Žiliaus meiliškų vargų
Kam čia knieti. Ir tegu!
 
Savo atžaidžiau, atšokau.
Meilavau, mylėt išmokau.
Toly vasarų kaitrių
Sodą – vìsatą turiu.
 
Ir turiu mergytę savo. –
Kaip ją bučiavau! Bučiavo
Sūkuringai ji mane
Mūsų vasarų siausme.
 
... Kitos meilės nerūpėjo –
Nieks toms mergėms neišėjo,
Kur aistros pasiutime
Klėtin tempdavos mane.
 
O…  sulauk… kai aš nū – plikęs,
Kadgi nepasuks mergikės
Kipšas – patogios, gluotnios,
Kuri alpsta supdamos!  –
 
Tai košmaras… seniai buvo?
Nei pravyt, nei stvert. Užgriuvo
Jaunos kančios. Glunda ta
Mergė, velnio primesta?
 
Ką laimėsi neragavęs.
Kiek apglėbsi pasigavęs, –
Žiogriai laužui sunešti
Nelaiku ir sumaišty.
 
Ant...  – sugrįžo vėl viliokė,
Ir visai nebesijuokia.
Netikra jau, jai ilgu.
Žvilgsnį tiesia man. Tegu.
 
Kiek dar links kol lūš pagaikštis,
Smilksiu aš ir tvilks jos aikštis,
Kur nuskries tam sūkury
Valčiai vairo neturį...
 
Nieks nepakartos to ūmo,
Vasarų anų žalumo.
Betgi  plinta visata?
Patirtis kasdien kita?
 
Viską taip magu sugriebti
Ir visas sriubas išsrėbti,
Degt vienai liepsnom karštom,
Ir pasiausti su visom?
 
Kas man tu – tik malonumas,
Liulantis  glamonės dūmas?
Ar širdy širdies šviesa,
Vasarų šventų tąsa.
 
Ak, žinau, ko tau netekti
Teks. Kas rytą laimins naktį –
Nežinau. Štai – į rimus
Įsileidau haremus.
 
O tema vis žiebia juoką.
Kūnsargiai giaurus moko
Šviežio proto paslapčių,
Poelgių, minčių – stačių:
 
Kaip ištvert žilaĩ  ir  oriai.
Atvirai – juokai ir norai, 
Ir matyt, ir jausti du –
Išsispręs, kas nuoširdu.
 
*
O ratu – gandų svilėsiai,
Murmesys, ar juokas šviesiai –
Žolę smilkina nuoduotą
Raganos? Grąžina protą
Puošdamos plikes draugų
Raganosišku ragu...
 
Kad ne ragas, tai tada jau
Reiškia, tirpk ir liekis, glajau!
Ar tau plikė, ar kupra –
Kitokių kliūčių nėra!?
 
*
Ko tas Žuanas, ko? – mąstė
Vaikigaliai, išragavę vyną,
Gulsti gėrę karvės pėdos –
Pirmyn – pajusti, žinoti:
Kelias aistron neišduos
Kudikėlių  buities nuobodybei:
Reikia VISKĄ  patirti!
Apreiškei, penktoke, tualete,
O… pajauta! – pro dūmus aguonos gnybei
Savo nervą pusmiegį dar,
O žėrė tasai tiek pažadų! –
Ištrauks iš kūno palaimą – ne taip dar glostys, ne svaigalų,
O realybės klyksmą girdėsi – ne ausimis –
Ląstelė tavo mėsiškumo – kiekviena spiegs iš malonumo – skradžiai
Smegenims.
 
VISKĄ? O kas tas viskas? Tilps malonumų žaizdre?
Na? Originalią mirtį patirsi, ar banalią šiaip lovoje.
Visų likimų būtį patyrė
Pakaruoklis, pasismaugęs virve,
Per Dievo Teismą,  – kai jį skandino maiše –
Syk su šunim, gaidžiu ir gyvate.
Štai tas patyrė išties originalaus.
Įsiręžk, mąstyk, – kai Froidas paklaus
Atsakyk, – ne man – nusibodai –
Sau atsakyk, brolyti: –
Ar patyrei meilę kada?
Meilę – ne kontra–lytį.
 
Ir gal suvoksi laike kada,
Ko tas Žuanas.
Tūkstančių autorių kedenamas, tik, bėda,
Vis vien klaidus meilės menas.
 
 
*Rondo varijuojama laiko auginamų Žuano tipo problemų tema.
** Išplėsta Rondo koda leidžia apžvelgti nihilcino neįveiktus klodus.