Santrauka:

Tartum mokykliniais laikais... kartais paklystame laike.

Šešėlių žvaigždynai
Ir tu ten tarp jų.
Svajonės skraidino,
Kol kritom abu.
Aš smarkiai kentėjau,
Nes žemė kieta.
O tu kur prapuolei?
Nušvito diena...
Šešėlių neliko,
Pradingo kerai.
Žvaigždynai ištirpo.
Ar ten tu buvai?
Užmigdė dvejonės,
Nakties ilgesys
Sukūrė mieliausią –
Taip trūko širdy.
Jaunystė nespėjo
Tavęs dovanot –
Malda ir sutvėrė
Vienatvėj paguost.
Šešėlių pasauly
Paklydo jausmai.
Nebuvo  tavęs juk –
Troškimų mažai.
Kol akys suradę
Žvilgsniu apkabins,
O rankos ištiestos
Glėbiu nuramins...
Žvaigždynai vis šviečia –
Tavęs nebėra.
Matyt, taip sutverta,
Kas lemta, kas ne.