Keliai nueis, visi nueis į laiką,
Į praeitį, iš kur nieks nepareis,
Kada buvai dar tiktai kaimo vaikas
Ir, prieš užmiegant, pasakos klauseis.
 
Tik ten danguj vilties žvaigždelė buvo,
Tamsias naktis pakeisdavo aušra,
Užburtam tvenkiny pražysdavo lelijos,
O kardą kėlė karžygio ranka.
 
Tik ten matei save visai kitokį —
Laimingą, drąsų, ateities gražios,
Kuris ne tik suarti lauką moka,
Bet ir apginti žemę Lietuvos.
 
Tiktai nuo pasakos keliai vis tolo,
Pavirsdami gyvenimo vaga,
Kartais paklusdama ne tavo norams,
Bet kryptimi lyg tyčia primesta.
 
...........................................
Keliai nueis savaisiais metų laiptais,
Džiaugeisi tekusių darbų gausa,
Pavasariais, kai meilei skleistis leista,
Rudenimis, jų gelstančia spalva.