tu kasdieniško stoto smilga
tarp purienų gelsvų ant pelkėto šlaito
baltą pusnį ilgesiu vilgai
nakties sapnui į ežerą krentant

tu tokia sutemų nesuniokota
su šypsniu ant siaurėjančių lūpų
nūdienos kailiniais apsisupusi
paskraidai ant vilties debesies
virš pilkuojančio miesto sūkuriu

šerkšno nuometas pridengė plaukus
saulei tekant ir tykiai leidžiantis
akyse rudenėjantys slėniai
epizodai užslėptos vienatvės