Lyg išsinėrę iš odos pražilę,
Basos mėnesienos, 
Ir vienišystėj praeities
Skausmu prabilę mano dienos.
Supu, čiūčiuoju ant delnų 
Snaiges, kurios per naktį krito, 
Neliko numirė — skaudu, 
Jos nesulaukę naujo ryto...
Ant pilko tėviškės akmens 
Prisėsiu grįždama namolio, 
Skris paukščiai liesdami sparnais
Ir aš ilgiuosi tokių tolių.
..........................................
Lyg išsinėrę iš odos pražilę,
Basos mėnesienos,
Ir raikomos aštriu peiliu
Mane sutinka mano dienos...