toli nuo savų lietui merkiant
prie šviečiančių medžių metro stotyje
supranti kad tavo gyvybė
pakibo ant plauko
lyg teisėjo verdiktas  atmintyje
nesupranti…
nes ta rizika nėra  išmanymas
prarasti dar vieną savybę
paaukoti  blėstančiam laužui
tarsi kazino…
nebesaugant paskutinės gyvybės
o lietus juk nėra atskaitingas
sakėm – verkia dėl mūsų dangus
lyg vaikai vis norėjom ramintis
sapnuose nelaimingus
regėjom kitus
iš tikrųjų ten buvome mes
buvau tenai aš užtikrintai
pažinau iš defektuotos aortos…
aš nusprendžiau  nebežaisti –
paskutinę  gyvybę nebedėti ant kortos…