Ir vėl sausa data, kaip stulpas kad įkaltas,
Begėdiškai krizena šiepdama dantis:
— Sulaukei ir manęs, tu dobilėli baltas,
Pažvelk nors vieną kartą tiesai į akis.

Kam žvelgt į ją, kai viskas lyg ant delno,
Kur degė laužas — anglys, pelenai.
Buvai aukštai, beveik ant tikro kalno,
Dabar jau slėnyje, visai žemai.

Ir vis dėlto esu turtingas, turtingas ja — data,
Kuri atvėrė tiek spalvų, veidais naktis užpildė,
Net lauki jos, renki lėtai raides sudiržusia ranka,
Lipdai tau brangų žodį, kol jį krūtinė girdi.

Gyvenimas — tai ne plaštakės skrydis ilgą, šviesią dieną
Ir ne kova arenoj buliaus vaidmeny.
Gyvenimas — ėjimas basomis per pievą, per ražieną,
Meilės ugnis žmogaus nerimstančioj širdy.

Kažkas sakys, kad daug, bet žmogui visad maža.
Pasauly begalė nevaikščiotų takų.
Kažkur gal slepiasi tik man skirti viražai,
Be to, taip miela žaist eiliuotu žodeliu.

Prabėgs diena, kaip visos kad prabėga,
Neklausdamos, ko nori ar nenori tu.
Ir tik vėliau, akimirkai prisėdęs,
Galbūt sau pasakysi:
 — Gyvenimas gražus!