Kažką sakei. Tyliai lyg man, lyg sau. Neišgirdau. O gal praklausiau. Atleisk. Visada buvau neatidi, savyje paskendusi. Tuo nuolat tave įskaudindavau. Nenorėdama. Nevalingai. Apskritai jau tokia buvau ir likau, kad gebu nei iš šio, nei iš to įskaudinti. Gal tai manyje. Pikta sėkla piktų jėgų pasėta manyje. Atsiprašiau juk. O tu nutilai, nusisukai. Ištarei tą savo GEROS DIENOS ir nuėjai. Stoviu dabar sustingusi kaltėje, kad neišgirdau tavo tyliai ištartų žodžių. Net nežinau, kokie jie buvo. Meilės žodžiai, šiaip koks tylus mielas labo ryto palinkėjimas, kvietimas kur nors nueit. Tik kai nuėjai, susivokiau, kodėl taip tyliai kalbėjai. Iš drovos. Nes atkakliai mane kur nors kvieti, o aš visada mandagiai atsisakau. Net nemotyvuoju, kodėl. Jau nesiaiškinu seniai. O kai priverti pasiaiškint, kodėl ne, susinervinu. Matai tai mano akyse. Tą susinervinimą. Nepakenčiu aiškintis. Nemoku ir nenoriu ieškot dingsties, kad neinu. Neverčiu kitų aiškintis, kodėl ne. Nes kaip dažnai girdėdavau iš intonacijos, balso tembro, virpėjimo, trukčiojimo elementarų išsisukinėjimą. Lioviausi klaust, kodėl ne. Tiesiog nuryju tą ne ir... jaučiu neskauda nei skrandį, nei sielą. Norėčiau, kad grįžtum. Tyliai pakartotum, ką man sakei. Susikaupčiau, atitraukčiau akis nuo belapių klevų. Šitaip laukiu jų sužaliavimo. Šitaip ilgu to jų paslaptingo šlamėjimo... Nukrypau. Atleisk. Tikrai norėčiau išgirst tavo ištartus žodžius. Priimt juos domėn. Pasivaikščiok po tik tik pavasarėjantį miestą. Ir sugrįžk juos pakartot. Pašnabždėt dar kartą tyliai man į ausį, ko neišgirdau. Be drovos. Nesu atsaini tavam žodžiui. Esu pernelyg savyje. Kapstausi ten, ieškodama savo nuodėmių, klaidų, savo blogų darbų. Man taip liepta, įsakyta. Kuopiu save. Bet... Juk manyje yra ir kas gero? Kruopelytė gėrio, švelnumo, meilės? Na kažko, ką dar galiu duoti. Tau. Jei panorėsi. Jei atleisi man mano pasikartojantį pasitraukimą į save. Ir... atleidimo vardan pavaišinsi mane rūgščia klevų sula...

2016 balandžio 3 d.