Kažkas suartino ir vedė mus,
Kažkas lig pašaknų sutapo,
Kažkas dalijo mudviem likimus...
Po to kažkas ant balto lapo
Juodom raidėm parašė, kad kažko
Gal trūko, gal per daug jau buvo
Ir lyg žieminėj irštvoje meškos,
Lyg po ledu, kur plauko žuvys
Tyla paliko...
Lesė šermukšnes
Paukštelis niekur neišskridęs,
Kurio dar niekada nematėm, nes
Tikėjom – amžinybė lydi
Ir horizontas begalybėn nusitęs,
O saulę pasiimsim į rankas...
................................................................
Paukštelis neišskridęs lesė minutes...
O gal nutirpusiais sparnais kažkas?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-12-11 17:06:27
tas paslaptingasis kažkas čia labai tinka
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-11 14:01:22
Kažkas - tai jausmų tėkmė. Ji, kaip ir upės tėkmė, kuri blaškosi upėje, tai pagreitėja, tai sulėtėja, laviruodama tarp krantų, taip pat laviruoja, tai priartėja prie vieno kranto, tai prie kito, tai pradingsta arba paskandina greta esančią tėkmę...
Paslaptis, kaip ir viskas turi teigiamų ir neigiamų pusių. Ji gali meilę iškelti aukštai, bet, jeigu ji nesaikinga, gali ir nužudyti.
Tikras ir stipriai išjaustas kūrinys, kuriame kiekviena eilutė, kiekvienas žodis yra prasmingi...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-12-11 13:30:29
...viskas tik akimirką...viskas labai trapu...puikus kūrinys...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-11 09:14:44
Gyvenime dažnai įsimaišo tas nematomas KAŽKAS..
Gražu, o paskutinė eilutė sustiprina paslaptį...