Žaibų akimirkoj... būk mano mūza,
Nors tik akimirką kalbėk šviesa,
Kai net Šventi Kalnai įdužę
Ir žemė mūsų ašaroj visa.
Bet gruodis visgi atgaiva, laukimas –
Viltingai švinta už baltos ribos,
Būk mano mūza, kai lietus užkimęs
Iš mano vaikiško tikėjimo kvatos
Žaibų akimirkoj...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2016-12-10 18:45:29
Kai net Šventi Kalnai įdužę
Ir žemė mūsų ašaroj visa… daug išgyvenimų apima. Žaibų akimirkoj… tikėjimas gimsta iš naujo, iškart atpažįstamas tik Jums būdingas poetiškas kalbėjimas dangiška šviesa, pakylėjančiai, jautriai ir tapybiškai .
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-10 17:05:28
Trumpai, bet daug ir labai gražiai pasakyta.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-12-09 17:37:36
visgi atgaiva ir laukimas jūsų eilėse
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-12-09 14:27:46
Stipriai nuskambėjo... tikrai, verta gyventi dėl tokios akimirkos, kuri ir tamsiame gruodyje nušvinta viltimi.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-12-08 14:54:36
Akimirkos graži malda mūzai...
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-12-08 14:47:49
Nuostabi akimirka...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-12-08 14:33:55
It perlais švyti šitas žodžių vėrinys... savo nepaprastumu... įtaiga... grožiu...