„Vaikystės šalyje, kurion pro ašaras grįžtu, mieste numirusių širdies plakimų“, [1]–
sakei Tu, Oskarai, aš taip gražiai rašyt nemoku, bet kiūtinu kone kiekvieną
vakarą į tą vaikystės miestą, į savo gatvę, prieš metus , seneliams mirus, išparduotą
namą,  – ten užaugau –  prie stadiono, kur vykdėm uoliai būtiškus normatyvus,
ten betono klombose žydėjo, kaip žydėjo, saugodavom džiovinto liūdesio kvapsnius
sąsiuviniuos. Ten apsilaupęs turniketas, tikrasis mano dūšios Pano labirintas, dabar jau
nuspalvotas ryškiai rožine spalva, senoji mokykla, kur augo banaliausias gluosnis –   per
pertraukas, užvaikomos padaužėlių berniokų, su ilgom kojinaitėm šokuodavom klases ir
strapinėdavom per gumą, o pumpurams jau stiebiantis per uniformas, kuždėdavom 
nublokštos vėjo, ak, tas saldumas nuojautos, slėpsnių, korėtų paslapčių – gulėdama
namie ankstyvą rytą, girdėdavau kaip ūžia autostrada, atrodė, kad tai yra tas slėpinys,
tas gausmas, tas aidėjimas, kelionės, skrydžio pažadas, o vis sapnuodavau Kleboniškio
miškus, išvaikščiotus su tėvu, ilgai tikėjau raganom, kurios toliausiame kampe verda
kerėjimus iš juodalksnių ir eglių, skraidydavau kasnakt, su tamsiaveidėm moterim
kinkydavau sparnus ir šluotrašius supintus, o tu rašai, kad viskas mirė, kad nerasim nieko,
kad negalima sugrįžt į savo esmę, slapsmę, tvarmą, rašai, kad jau paseno šitas laikas,
sugrubo mūsų širdys, bet, Oskarai, visas mūsų gyvenimas, visa poezija, visi atsispyrimai ir
grumztėjimai yra apie vis tykstantį, vis tolstantį labiau šiugždenimą švelnumo, apie pavasarių
giesmių prasidėjimą, grojaraščius rudens, apie neperprantamus pelkių monus, apie gimtėjimą,
kuris yra mirėjimas, apie mirėjimą, kuris, galbūt, yra gimtis.