Mačiau aš daug ašarotų akių,
Kai penki skrebai jų vaikus mušė.
Ant motinos drebančių rankų
Klykė septynių savaičių vaikas,
O ji stovėdama rūke stebėjo,
Kaip geležinė kuoka maigo seniui galvą.

Regėjau daug nuliūdusių veidų,
Kada duktė prašė savo tėvo
Nepalikt savos šeimos vienos
Ir su vyrais neit „grybaut" į mišką.
Žmona išlėkusi laukan miškinius peržegnojo
Ir tyliai meldė Dievo:
Nedelsk, greičiau Giltinę žadink iš po miego.

Girdėjau daug skausmo persunktų balsų,
Kai į vagonus juos po vieną sulaipino.
Suūkęs pajudėjo traukinys.
Tyli rauda įsmigo stribui į krūtinę,
Ir ratai dundantys riedėjo
Per graudžiai cypiančius bėgius.

Klausiaus aš pasakų senų girinių
Apie miške paklydusią Laumę.
Susėdę penki vyrai apie laužą
Automatus senus užtaisinėjo.
Virš jų galvų praskrido keletas granatų,
O jie nepajudėjo – automatus užtaisinėjo.

Jutau po kojų drebančią žemę;
Laužai skundėsi šešėliams:
Kas juos lydės į požemio valdas?
Kas kraują valė besišypsančiam mėnuliui?
O jie gulėjo – nejudėjo –
Lopšinę grojo automatai...