Ilgai maniau, kad neturiu širdies,
Kol jos netrikdė dūriai lyg smeigtukai...
Ir niekad jau nebus ugnies,
Kuri svajonėm – kaip vijokliais – sukas.
 
Taip sukas, taip vyniojas lyg žaltys,
Skausmingo dūrio neapleidžia laikas...
Gali galvot: esi dar ar nesi,
Jei dar suprasi, verksi sau kaip vaikas...
 
Gali galvot: kur buvo ta širdis,
Kai dienos spinduliavo ir švytėjo?
Bet laiko niekas juk nesulaikys,
Gyvenimo styga taip suvirpėjo...
 
Ir durs smeigtukai širdį vis dažniau
Lig vieno – paskutinio – dūrio...
Kai tu suprasi... (Gal nejausi jau?)
Akiduobėm tuščiom į tave žiūri...