Laukti Dorsi labai nesisekė. Ji norėjo, kad viskas vyktų greičiau, tada, kai ji bus pasiruošusi, o ji buvo daugiau nei pasiruošusi.  Viduje virė ugnis, o vilkas elgėsi pagal gamtos principus, atsižvelgdamas į orus. Tikriausiai tai ir buvo jųdviejų skirtumas. Būdama žmogumi ji buvo įsitikinusi, kad namuose, kur kūrenamas pečius, net ir žiemą žydi gėlės, o baltasis pažinojo tik mišką – čia viskas turėjo savo laiko ritmą ir rožių ant sniego nepasodinsi.  
 
Žemė apsitraukė šalčiu ir pliurzynai suledėjo. Pėdos jau neklimpo. Dorsi tikėjosi, kad ji ir vilkas suneš sausų žemių ir taip taps lengviau eiti, bet viskas įvyko įprastesniu gamtai būdu – atėjo žiema. Jiedu pasiruošė šalčiams neblogai: apsišildė palapinę, ją geriau įtvirtino, kad apsisaugotų nuo pūgų žalos,  prisiriko maisto atsargų, sausų malkų. Mergina mėgavosi kiekvienu darbu kartu. Jai patiko kurti bendrą buitį ir rūpintis vilku. Sutvarkė baltojo guolį, plonais pirštais išrankiojo aštresnes šakeles, taip, kad liktų tik minkščiausi šiaudai.
 
Nors žemė nebeklampino, vietomis buvo slidu eiti, tad lakstyti nebuvo galima, reikėjo apsižvalgyti, kur statyti kojas, kad nepaslystum ir nesusimuštum. Šalti orai atnešė kažkokios ramybės, stagnacijos periodą. Ji pažvelgė į šalimais pietų miego prisnūdusį palapinės draugą ir nusišypsojo. Visada šypsena papuošdavo jos veidą matant jį šalia. Ištiesusi ranką perbraukė šiurkštų kailį. Ji troško turėti bendrą guolį, tarsi nebeužtektų to, kad vilkas visuomet nakvoja palapinėje. Dėl augančio noro jautėsi sumišusi, kalta. Iš vienos pusės, tai buvo neišgalvotas, natūralus troškimas, iš kitos pusės, taip, norėdama vis daugiau, jautėsi tarsi neįvertinanti to, ką jau turi. Mergina pyko ant savęs svarstydama, ar čia žmogiška prigimtis, ar moteriška, o gal tiesiog jos asmeninė savybė – norėti visko daug, visko iš karto. Vis prisimindavo, kad nuo pirmų žingsnių girioje jos gyvenimas itin pasikeitė. Ir tą vertino, glaudė prie širdies. Pilkas debesėlis, kilęs iš slaptos vilko olos, nutolo ir nebepersekiojo. Nors viduje pagaliau jautė po truputį augantį ramumą, būdavo dienų, kai tiesiog užsimanydavo kažko čia ir dabar, pavyzdžiui, kad vilkas atneštų žemuogių, kaip tą kartą... Vėliau gailėdavosi savo norų audrų, suprasdavo, kad elgėsi lyg būtų mažas vaikas, užsimanęs saldainio.
 
Mergina toliau gulinėjo minkštame guolyje ir prisiminė ką tik buvusią stebuklingą kelionę su vilku. Tai buvo išties kažkokia magija! Jiedu žiemai dar neįsibėgėjus buvo nukeliavę į paslaptingą miško kampelį, kur visuomet šviečia saulė, niekuomet neužšąla upeliai ir auga gėlės rožiniais žiedais. Pakliūti ten nebuvo lengva. Vartai į paslaptingą miško kampelį atsiverdavo tik tam tikru laiku, tam tikroje vietoje. Dorsi su vilku visą dieną bastėsi po apylinkes, kol pastebėjo blizgantį portalą į stebuklų šalį. Įsibėgėję šoko pro beužsiveriančios vartus ir atsidūrė šiltoje, jaukioje laukymėje. Tik jie, dviese. Žinoma, ten buvo vietinių paukščių, su kuriais vilkas ir Dorsi kartais pabendraudavo, tačiau čia atėjo dviese, pabėgti trumpam nuo žvarbaus vėjo. Prisimindama visas malonias smulkmenas dar kartą suprato, kad kadaise apie tokį pasibuvimą nedrįso net svajoti, o štai dabar gali su malonumu nešiotis tokį prisiminimą.
 
Besivartant prisiminimuose vėl užpuolė nekantrumas. Mergina svarstė, kad jau praėjo nemažai laiko nuo tos akimirkos, kai baltojo šešėlis minėjo, jog vilkas nori jai kažką parodyti. Tai nebuvo stebuklinga vasaros šalis, ji žino, tai kažkas svarbiau. Kartais užpuldavo nerimas, kad vilkas pamiršo ar persigalvojo, tačiau vis save ramindavo, kad taip nėra ir vilkas tiesiog gyvena pagal kitą laikrodį. Vieni šešėliai ją baksnojo už tai, kad skuba, kiti už tai, kad neskubina vilko. Tačiau tai buvo paviršiniai dalykai, smulkmenos. Viduje Dorsi jautė lėtai augančią nedrąsią ramybę.