Lauko smilgą žiema apkabino,
Deimantiniais žiedais padabino.
Nebijok, kad truputį šalta,
Bet esu aš graži ir gera.
 
Tik pažvelk, kiek ramybės aplinkui,
Kaip laukai, plačios pievos suspindo.
Neseniai buvus žemė pilka
Sniego skraistėm baltai uždengta. 
 
Na tai kas, jei pūga imtų siausti,
Tu prie žemės arčiau prisiglauski,
Užsikloki minkštais patalais,
Pamestais bėgant vėjui laukais.
 
Mano laiko vos mėnesiai trys,
Po jų kovas, vaikiūkštis, sugrįš,
Saulė kils vis aukštyn ir tada jie abu
Mano baltąjį triūsą pavers upeliu.
 
Patikėjo smilgelė, nemeluoja žiema,
Ligi šiolei nebuvo taip gražiai papuošta,
Jei žvaigždėtas dangus dar ir speigą pasiųstų,
Naujam rytui išaušus, tik skaistesnė  ji būtų.