(Nemuno pakrantės ievom)
 
Linksta medžiai, tylėdami linksta,
Linksta metų naštos prispausti.
Kaip gi man šalia jų nenulinkti,
Kai plaukai žiedlapėliais balti.
 
Gera ievai kas metai pražysti,
Pasitikti gegužį žiedais,
Laiko upę aplenkt, man lyg tyčia
Užburt širdį jaunystės kerais.
 
Nesakau, kad nenoriu sugrįžti,
Kaip kadais prisiglaust prie šakų,
Kai pats Nemunas, rodosi, krykščia,
Veržias lipt iš smėlėtų krantų.
 
Kur kitur tokios baltos pakrantės,
Taip apaugusios ievom tirštai,
Jei ne tėviškėj, viskas čia šventa,
Kur gimei ir laimingas buvai.
 
Linksta medžiai, tylėdami linksta,
Tai tik aš jiems kalbu ir kalbu,
Kad po metų ir vėl atpažintų
Prie balčiausių pasauly žiedų.