Užu lango vėl skilo mėnulio auksinis ragelis per pusę.
Ir net ledo varvekliai nuo šalčio nudilo.
Nežinojau, kurioj mėnesienos tu pusėj,
Ar dar balsas tavasis perskros tą spengiančią tylą.
 
Ar matei, kaip laukais lėkė pūgos baltosios burės?
Juk žinau, tau patinka tas greitas lėkimas.
Sniego pasaką baltą juk mudu abudu sukūrėm.
Laukiau žodžių tavų, ne nuo vėjo jie buvo užkimę.
 
Tą alsavimą tylų aš gėriau taip godžiai, taip godžiai.
Sniego baltąją pasaką tęsti abudu galėjom.
Tarsi trupiniai biro, pabiro tie nuoskaudų žodžiai,
Pustė, pustė, užpustė vėl mudviejų pasaką vėjas...