Ar dar nori, karaliene, mano žodžių?
Gal užtenka šito smurto begalinio!
Gal užtenka šitai dienai džiaugsmo odžių,
Reikia vėjo jau į krantą atgalinio.
 
Negi jūros šitas vėjas tau nešaltas?
Ir krūtinės savo šuoru neužliečia!
Atlapojai, tarsi sniegą, nuolat baltą,
Tai ir liečia ką tik nori, kas nešalta.
 
Mirguliuoja šiltą naktį juodas krantas –
Kaip ten linksma, mano miela ir brangioji,
Mano norų tavo akys nesupranta –
Aš meldžiu, o tu į viską – tik numoji.
 
Duok man Dieve, nuodėmingą vakarienę –
Vaišių stalą, pilną vynuogių ir gerti
Ir merginą nuodėmingai pramogauti,
Tarsi žvaigždę tylią naktį – nuolat kaltą.
 
Jei nebus kryptingo vėjo į krantinę,
Tai alsuos man tavo lūpos
Į krūtinę.
 
Vilniuje, 2012 metai