rytas supa vakaro tylą
minčių slogučio supančiotą
dangaus paukštis prabyla
sniegas žemę gaubia
ledas uždeda ranką
ant jausmo širdyje
maudžiančio
dar ne į šaltą nebūtį
židinyje ne atmintis dega
tik pliauska priešpaskutinė
ligi nuodėgulio juodo
sultimis spjaudosi sprogęs
pernokęs laikas
už stalo garbiai pasodintas
liečia gitaros stygą
sulipusiais pirštais
ausyse skambesys
rūdijančių durų vyrių
dūmais juodais pavėjui išlekia
ne siela ne kūnas
pliauska priešpaskutinė