Juodą skarą ji nutraukė nuo plaukų sau
Ir jie tapo aukso tarsi gijos –
Ji paleido savo plaukus iš vergijos
Ir prie tako augo baltosios lelijos.
 
Tik lietus atsimenu nulijo.
Visa kita jau seniai užmiršęs.
O širdis kaip sakalas atgijo
Ir galiu aš tavo rankai pirštis.