Čia žemė ta, kurią mums dovanojai,
           kur statėme svajodami namus –
tik netikėjom mes tada ir nežinojom,
           kad ant akmens – akmens čia veikiai nebebus...
 
Ir liks tik akmenim užleistas laukas,
           užverstas žemėm kiemo šulinys
ir tarsi be šaknų, nes neišaugus,
           kadais sodinta mūsų obelis,
 
bet niekad taip ir neatvedus vaisių
           ir nesukrovus kvepiančių žiedų…
Ar mūs kaltes Tu Viešpatie atleisi
           ir ar padėsi nekartot klaidų –
 
ar beišvesi mus į Tavo dovanotą žemę,
           kur vien tik akmenuotą lauką aš regiu?
Kur saulė balzgana – visai visai aptemę…
           Prašau, palaimink lauką tą – Tavęs meldžiu…
…………………………………………………….
Už žemę tą tik Tau vienam dėkoju,
           kur statėme kadaise mes namus –
Tau viską grąžinau ir visa paaukojau,
           kad perkeistum į tai, galbūt ko niekad nebebus...