Seni, seni vienam Ukštaitijas užukumpi buva didela gatvine ulyčia. Čia, pre kelia rymojo ape pusuntra šimta gryčelių: šiudiniais stagais, maliavotom lungenyčiom, dražinėtais gonkais. Kekvienoj gryčelaj šeimos aude ne tik audeklus, ale ir sovu laimi. Visakių būva žmanių toj ulyčiaj, ale vienu takį – šposininku Untoku –  žmones atomena ir dabar. Onas vis sugalvodava susiedam iškrėst kakių nors zbitkų. Geguti skaičiuojant vis naujus pavosarius, ju kelios kartos ulyčias žmanių iškeliova tiny, iš kur nebegrįžtama...
   Šv. Petra buveinėj gražu, žydi gėlas, auga medži, ale ne takie, kaip Žėmėj. Ir gyvuliukų nėr. Kasmet toj buveinėj atsrosdava bent kelias tos ulyčias žmonių dūšelas, katros paposakodava kas doras tėviškėj. Dyvinosi deduky anūkų posakojimais, kad žemi oria ne su boltakarčiais bėriukais, a su dideliais, burzgiančiais gelažiniais vabalais, kad gryčiase nebelika audima stoklių, kad žlugtu velėja ūžianti didela skrynela, a možu pučkelu prisdėjus pre ausies, možna susišnekėt net su Ameriku. Untoka siela nerima ir tiny. Sugalvojo onas suorganizuot akskursiju tėviškėn ir pažiūrėt, kas gi tiny atstika, kad par kakių pinkiolika paskutinių metų iš tos ulyčias neatoja ni viena žmagaus siela. Surinka onas visas tos ulyčias buvusių žmanių sielas ir pasiūle nors vieny dieny nuskrist tėviškėn. Iš pradžių visi tik juokes, ale Untokas teip insijaute, kad daug kas patikėjo tuo jo šposu.
– Ech, kaip narėč gimtam kiemi apkabint sova sadintu ūžalu ir paglostyt sova da nematytus anūkus ir proanūkus, – atsdusa viena dūšela.
– Vaje, kaip aš narėč pasgrožėt tėviškes mėlynuojančiais linų laukais, paklusyt Nierūpėlia čiurlenima ir pasėdėt saulėlydy in gimtųjų namų gonka, – surypova kita siela.
    – Ach, ech, oi! – vis girdėjas iš visų pakumpių Untoka pabudintų sielų godos.
   Ir kakių tik tų godų nebuva! Ir pamatyt sova statytu gryčelu, ir paglostyt baltakartį, ir išgirst vieversėlia ar gegulas balselius, ir išsikept ruginės duonelas, ir akimis paglostyt daržiely žydinčias razatėlas, ir iš sova šulnia atsgert šolta undenia... Tie dūsavimy rode, kad tos godos neįgyvendinamos. Ale Untoka siela nerimo: „Jeigu, kaip soka, dabar žmones skrenda in Mėnulį ar ruošias in Marsu, ti kol nemožna mum nuskrist Žemėn?“ Surinka Untoka dušela porašus pa prošymu ir nuvėja in šv.Petru. Tas pačiupinėja sova žilu barzdelu, pakraipe golvu ir da sunkiū atsdusa nei tos dūšelas, mat takio prošyma par sova tarnysti Dunguj onas da nigdi nebuva govis. Pamįslino, pamįslino ir parode didelu skryniu, pilnu roktų.
– Va, jeigu surosit raktus na dvejų Dungaus vartų, galėsit vieny dieny sugrįžt namo. Untri varty tom, kad jum da būtų čėsa apsgalvot ir grįžt atgol. Ir prisminimas ape tėviški liks toks, kakį kažkadu ti palikot, – pasoke šv. Petras.
   Oi, kaip puole visi ieškot tų roktų! Pirmus vartus atsrakina graity, a va, untra rokta niekaip neroda. Ki kurie deduky ir prodeduky apsgalvojo ir grįža atgol, ale Untokas nebūtų Untokas. Jo dūšela sugalvojo pre tų vartų sustot teip, kad lipunt vienas in kita, perliptų tuos vartus. Ir keliem tai pavyka. Sugrįža Untokas su tėviškėnais sova gimtinėn, ale niekaip nebegoli jos atpažint: pre kelia testovi tik kelias gryčelas, vietaj melynuojančių linų laukų ir vilnijančių rugių jūras – karklyny, jokia gyvulėlia aplinkui, tik kažkur toli girdėjas gol to gelažinia vobala burzgimas. Iš sraunaus Nierūpėlia likis tik rovas, a sodraus miška vietaj – tik vienišas beržas, soka, poliktas pukščiukam nutūpt. Viena gryčiala su užkaltais lungais, kitoj girdis girtų žmanių olasas, a aplink gryčialas – jokia darželia.   Pre vienos gryčelas in zasloniuka rymo vieniša babute, apsupta pulkelia murklių. Apsraudojus, šnekasi pati su savim: „Dievuli, kadu gi mani pasimsi? Nebelika čia ne tik žmanių, katrie kaip paukšči išskrida in Vokarus, ale ir paršiukus iškasavojo moras.“ Ir paglosčius katinėlius, lyg pati sau atsoka: „Ale kas gi jus, buvusių gaspadorių poliktus, be manįs pašers?“
   Pasedėja Untoka ir kitų sielas in buvusių gimtų namų pamūraukų ir nusmini grįža atgalios. Tik prisminimas apie tėviški lika toks slogus, slogus... Gol ir išmintingy pasielge dieduky ir prodieduky, nesugrįži in praeities dobartį ir sova šviesius prisminimus ape tėviški neišsklaidi tumsiais realybes vaizdais...
 
 
     Čėsas – laikas
     Iškasavoti – išnaikinti
     Lungenyčios – langinės
     Pamūrauka – pamatai
     Pučkela – dėžutė
     Rovas – griovys
     Šposas – pokštas
     Ulyčia – kaimas
     Zbitkos – išdaigos
     Žlugtas – skalbiniai