Šiandien vėl ėjau per baltą baltą pūgą.
Vėjo šuorai bėrė snaigę man į veidą.
Aš mačiau baltam sniege plasnojančią papūgą,
Iš narvelio ją išskristi tu paleidai.
 
Tavo būstas jai nelaisvė, veržia narvas.
Leidai skristi į beribį laisvės plotą.
Dėl nelaisvės mano sielą ima nervas –
Išeinu į vėlų sniegą, ir miglotą.
 
                       ***
Sutvarkyki baltą sniegą lyg paklotą.
Aš grįžtu į tavo sniego minkštą pūką –
Naujas metas davė pažadą kaip rūkas
Ir tavęs tavęs jautimą nežabotą.