Ten gražu
už anos kalvos
į besiniaukstantį dangų šaunančios.
Ten už jos slėnyje
raudonos aguonos tykšta
kraujo lašais ant žalio pievos kilimo.
Baltos plaštakės plazdena nuotakos šokyje.
Ten gražu už anos kalvos,
kur beprotybė dienų
amžinu miegu miega.
Lengvumu alsuoja laikas
ant nesuteršto sniego.
Gražu už kalvos, už kurios
erdvė plyti.
Nėra nubrėžtos ribos,
už kurios vienatvė numatyta.
Mėnuo stumdo žvaigždes
virš kalvos
pilnatimi ar delčia,
pjautuvu sulankstytu
ligi atsėlinančio ryto.