Dainuoju Lietuvai kaip lauko vyturys,
Pavasarį pakilęs į žydrynę.
Rodos, toksai laimingas gieda giesmę jis,
Kad vėl sparnais sugrįžo į Tėvynę.
 
Dainuoju Lietuvai širdies žodžius,
Kuriuos motulė dar išmokė,
Tarytum paprastus, bet taip brangius,
Lig šiol krūtinėj juos nešioju.
 
Tikiu,
Jeigu pavasarių šimtai praeitų,
Vis grįžtų vyturiai giedot gimtinės žemei,
Kuri žiedų akelėm prasiskleistų,
Priimdama lyg dovaną dangaus giesmelę.
 
Kada pareisi į namus po daugel metų,
Parnešk ant lūpų raktą žemei atrakinti.
Parneški dainą — tėvų lietuviškus žodžius,
Kuriuos nepajėgė gyvenimas ištrinti.
 
Dainuoju Lietuvai kaip lauko vyturys
Virš pievų tolių, virš žiemkenčių...
Ir tegul bars, piktuoliai lai sakys,
Kad per mažai skambus tas balsas.